Legendinė plaukikė: gyvenimas - tai nuolatinė kova (interviu)

Šiandien – kovo 8-ąją – tarptautinės Moters dienos proga buvo sveikinamos Lietuvos moterys. Tarp jų – ir Lietuvos sporto universiteto Treniravimo mokslo katedros docentė, Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė Birutė Statkevičienė

B.Statkevičienė - pirmoji Lietuvos plaukikė, dalyvavusi Miuncheno olimpinėse žaidynėse. Ji net 33 kartus tapo Lietuvos čempione, rekordininke, yra pasaulio veteranų vicečempionė ir  Europos čempionė. Kaunietė nešė Londono olimpinių žaidynių deglą, dirba su aklais ir sunkiai reginčiais vaikais bei kitais neįgaliais žmonėmis.

Ar kovo 8-oji jums – didelė šventė ir kaip ją švenčiate?

Nesu tos šventės šalininkė, tačiau labai patiko buvusios mano labai mylimos dėstytojos Jadvygos Tiknienės pasakymas, jog švenčių niekada nebūna per daug. Kovo 8-oji irgi yra šventė, tiktai nelabai gerai, kad moterys atskiriamos nuo vyrų, o pastarieji – nuo moterų. Visi turėtume švęsti - yra arba šventės, arba ne šventės.

Šiemet Moters diena jums turėtų būti įsimintina, kadangi vasario 22 dieną šventėte 60 metų jubiliejų?

Kokius pastaruosius 30 metų nešvenčiu savo gimtadienių ir netgi užmirštu tą dieną. Priežastis viena: esame dviese su seserimi dvyne. Tą pačią dieną švęsti du gimtadienius – nei šis, nei tas. Labiau švenčiu Birutės vardadienį, kuris man leidžia užmiršti, kiek man metų. O jų iš tikrųjų nemažai, bet savo metais aš didžiuojuosi.

Dalyvaudama veteranų varžybose su pasididžiavimu sakau, kad nuo šių metų dalyvausiu 60-64 metų amžiaus grupėje. Mano studentai kartais paklausia, ar iš tikrųjų bandysiu jėgas tokioje amžiaus grupėje ir kam aš atskleidžiu savo metus. Savo metų visiškai nesigėdiju, nors ir nejaučiu, kad man jau tiek.

Buvote įžymi plaukikė, dabar aktyvi visuomenininkė, jūsų gyvenimas iš tiesų turiningas. O ar esate laiminga?

Mano gyvenimas – tai kova. Kartais norėčiau ir nekovoti, neįrodinėti to, kas jau seniai aišku. Tačiau pagalvoju, kad gal kartais tiktai man aišku, o kitiems neaišku. Tačiau jeigu nebūtų tos kovos, viskas būtų lengvai pasiekiama, neįdomu būtų  gyventi. Per Miuncheno olimpines žaidynes irgi reikėjo pakovoti už save, SSRS rinktinėje irgi buvo nelengva.

Pakovoji, pakovoji, pripranti prie to sunkaus gyvenimo, o jis, pasirodo, ne toks jau sunkus, nors iš tikrųjų nėra labai lengvas. Tačiau gyvenime esu laiminga - gyvenu turiningą, intensyvų gyvenimą. Pasiekiu vieną aukštumą,- lipu į kitą. Taip laimės laiptais ir kopiu, siekiu savojo tikslo.

Nieko nežinome apie jūsų šeimą?

Sūnus Algis su žmona lietuvaite gyvena Toronte, dukra Neringa – Amerikoje. Turiu vieną anūkę Silviją, kuriai septyneri metukai. Abu mano vaikai irgi buvę plaukikai. Neringa baigė Jutos universitetą, ištekėjo ir gyvena netoli Čikagos. Su vyru esu išsiskyrusi, jis turi kitą šeimą.

Tačiau nesu vieniša. Mano draugai – sportininkai, studentai, treniruoju aklą berniuką Mindaugą, kurį vadinu savo vaiku. Tikiuosi, kad jis po metų kitų taps parolimpiečiu. Dabar rengiamės pasaulio čempionatui, kuris vyks rugpjūčio mėnesį. Viliuosi, kad Mindaugas įvykdys čempionato normatyvą.

Turite daug prisiminimų iš Miuncheno olimpinių žaidynių, olimpinio deglo nešimo Londone, o kuris prisiminimas pats įspūdingiausias?

Mano darbas. Esu plaukikė nuo jaunų dienų. Pradėjau plaukti dar naujajame tuomečiame Kūno kultūros instituto baseine ir nuo to laiko plaukimas man tapo ne tiktai  hobis, bet ir darbas. Visą laiką jaučiuosi lyg atostogose, kadangi be galo mėgstu savo darbą. Man nesudėtinga bet kur važiuoti ir pamokyti plaukti vaikus ar suaugusius. Juk Lietuvoje per metus skęsta apie 400 žmonių, tai klaikūs skaičiai.

Lietuvos žmones mokyti plaukti – tai mano laisvalaikis. Kai mano šeima išsilaksčiusi po visą pasaulį, kažkuo reikia užsiimti. Dabar jau sakau, kad mano šeima yra plaukimas, esu „susiženijusi“ su plaukimu, kurį labai myliu.