Atsisveikinimui su spektakliu – jungtinės improvizacijos meistrų pajėgos

Šeštadienį Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vienintelį kartą šį sezoną žiūrovus pakvies į vakarą, skirtą Charlie Chaplino kūrybai.

Įspūdingai drauge su būriu kviestinių atlikėjų – klaipėdiečiais džiazmenais bei gruzinų dirigentu Aleksandru Khaindrava – vodevilis ir šokio spektaklis „Sveikas, Čarli!“ atsisveikins su savo gerbėjais ir kuriam laikui pasitrauks iš teatro repertuaro.

Pernai atnaujino

„Sveikas, Čarli!“ – tai vakaras, skirtas garsaus XX a. komiko ir kino legendos Ch.Chaplino kūrybai. Jo nebylūs nespalvoti filmai ir ekscentriški personažai, tapę kino klasika, iki šiol mus verčia juoktis ir verkti, pažvelgti į gyvenimo nesklandumus kitomis akimis ir, tarsi garsiajam Ch.Chaplino filmų herojui valkatai, nenugrimzti į liūdesį – nepasiduoti iškylantiems sunkumams, kurie... taip pat kada nors pasibaigia.

Pernai atnaujintas vodevilis ir šokio spektaklis „Sveikas, Čarli!“ su dideliu pasisekimu buvo rodomas ne tik Klaipėdoje, bet ir teatro gastrolėse kituose Lietuvos miestuose, Baltarusijoje.

Šiuokart scenoje dainas iš žymiausių Ch.Chaplino filmų „Aukso karštligė“ (1925), „Didmiesčio žiburiai“ (1931), „Niujorko karalius“ (1957) ir kitų drauge su teatro solistais atliks puikiai improvizuojantys klaipėdiečiai džiazo meistrai: Saulius Šiaučiulis (fortepijonas), Laimonas Urbikas (saksofonas), Paulius Stonkus (bosinė gitara) ir  Edmundas Federavičius (mušamieji).

Čia pasirodys kalbanti lėlė Džordžas (Rokas Spalinskas) ir Ch.Chaplino sukurti personažai: bankininkas Džonas (Šarūnas Juškevičius), vagis Bilas (Kęstutis Nevulis), liūdnoji ponia Liza (Regina Bagdanavičiūtė), dainininkė Estera (Loreta Ramelienė) bei kiti. Vodevilį režisavo ir libretą pagal Ch.Chaplino kalbą, pasakytą per 70-mečio jubiliejų, sukūrė režisierė Rūta Bunikytė.

Antroje vakaro dalyje karaliaus šokis. Atnaujintame vienaveiksmyje šokio spektaklyje pagal Walterio Mnacakanovo baleto siuitą „Čapliniana“ nebyliųjų filmų personažus įkūnys Muzikinio teatro baleto trupė. Pantomima ir akrobatiniais triukais supintus choreografinius etiudus (choreogr. Lita Beiris, Latvija) atliks Aurelijus Liškauskas (Čaplinas), Beata Molytė-Kulikauskienė (koketė), Aušra Krasauskaitė (akloji), Valdemaras Marcinkus (bokso teisėjas), Ričardas Jankevičius (milijonierius) ir kiti trupės šokėjai. Orkestrui diriguos kviestinis dirigentas iš Gruzijos A.Khaindrava.

Interpretacijos raktas

Muzikanto karjerą pradėjęs Gruzijoje, A.Khaindrava savo šalyje pagarsėjo kaip vienas aktyviausių ir ryškiausių kontrabosininkų, atliekantis tiek džiazo, tiek akademinę muziką. Vėliau muzikas išvyko tobulintis į Sankt Peterburgo muzikos konservatoriją (Rusija), ilgai kontrabosu grojo Sankt Paterburgo „Mariinski“ teatro orkestre.

Nusprendęs pasukti orkestro dirigento keliu, A.Khaindrava išvyko į Estiją, toliau studijavo ir dirbo Talino operos teatre. Grįžęs į gimtinę, subūrė Gruzijos nacionalinį kamerinį orkestrą, ir jam vadovavo („Gruzijos sinfonieta“), taip pat dirigavo Gruzijos nacionaliniame operos teatre.

Prieš trejus metus A.Khaindrava išvyko gyventi ir dirbti į Čekiją, Prahoje drauge su žmona operos soliste Marina Shaguch įkūrė privačią operos studiją. Netrukus profesoriaus akademinį laipsnį turintis muzikas imsis vadovauti naujai įsteigtam Prahos muzikos akademijos tarptautiniam scenos menų centrui. Nuolat keliaujantis, su įvairiais Europos teatrų, filharmonijų simfoniniais orkestrais dirbantis dirigentas šią savaitę vieši Klaipėdoje.

– Esate klasikinės muzikos ir džiazo atlikėjas. Kaip pavyksta derinti šiuos, atrodo, skirtingus žanrus?

– Džiazas nėra populiarioji ar estradinė muzika. Mano galva, džiazas yra labai svarbi klasikinės muzikos sudedamoji dalis. Jei kalbame apie kokybę, atlikimo techniką ar fantaziją improvizuojant, jos vienodai reikšmingos abiem – tiek džiazui, tiek klasikai. Štai todėl ir mėgstu abi.

Nemanau, jog vienintelė teisinga klasikos interpretacija yra toji, kurią sumanė kompozitorius. Juk nė su vienu iš didžiųjų maestro arbatos negėrėme (šypsosi). Muzikoje viskas labai individualu. Kartais dirigento versija pranoksta paties kompozitoriaus lūkesčius. Žinoma, egzistuoja ir priešingas variantas, kai savitai interpretuojamas klasikos kūrinys gali skambėti ir gana siaubingai. Visuomet egzistuoja keletas kelių.

Vis naujas etapas

– Kodėl būdamas patyręs, žinomas kontrabosininkas vis dėlto nusprendėte pats stoti prie orkestro dirigento pulto?

– Dirigentai turi daugybę nuostabaus, labai turtingo repertuaro: operinės, simfoninės muzikos. Nei kontrabosininkai, nei smuikininkai ir net pianistai tokiu plačiu repertuaru pasidžiaugti negali. Esu iš tų, kuriems visąlaik maža. Klasika, romantizmas, šiuolaikinė muzika – visos kryptys traukte traukė. Tačiau nestojau prie orkestro vien tam, kad pasipuoščiau „pagrindinio“, „vyriausiojo“ ordinais. Man tai atrodo kvailystė. Yra daugybė kitų užsiėmimų, kuriuose gali pasijausti pagrindiniu. Už juos, beje, ir moka daugiau (juokiasi). Diriguodamas jaučiuosi išties visavertis, galintis į tą stebuklą, kurį išgirsta klausytojai, įdėti ir dalį savęs. Tik kūryboje patiriamas neapsakomas pasitenkinimas. Tiesa, jis gana greitai ima blėsti, todėl pradedu vis naują etapą. Taip ir klojasi kūrybinis gyvenimas.

– Su juo, beje, susijusi ir begalinė atsakomybė.

– Be abejonės, dirigento darbe yra ir daugybė sunkumų. Apskritai, tai profesija, priklausoma nuo įvairių faktorių – skirtingų teatrų, kolektyvų galimybių. Nuolat tenka balansuoti tarp atkaklaus darbo ir natūralių žmogiškų konfliktų ribos. Klaipėdos muzikinio teatro orkestre jaučiuosi savas, galiu būti nuoširdus. Puikiai suprantu, kad visame pasaulyje teatro orkestras – tai didelį krūvį turintis kolektyvas, grojantis pačių įvairiausių žanrų muziką, turintis galybę spektaklių. Tačiau klaipėdiečiai muzikantai į mane labai gyvai reaguoja. Čia turiu galimybę dirbti taip, kaip to reikalauja atliekama muzika. Mes visi esame kolegos, tik šiuo atveju aš – dirigentas, jie – muzikantai. Žinoma, priešais orkestrą kiekvienu atveju turi stovėti lyderis, tačiau jo neturi būti baiminamasi klausti, argumentuotai diskutuoti. Bendravimo forma turi būti kolegiali, o ne diktatoriška.

Tikslas – vienas

– Baletas – specifinis žanras. Kiek jis pažįstamas ir priimtinas jums?

– Didžioji dalis mano repertuaro – operos ir simfoninė muzika, baletą diriguoti tenka retai. Nors su dideliu malonumu diriguočiau, pavyzdžiui, I.Stravinskio „Ugnies paukštę“. Balete objektyviai egzistuoja tam tikra technika, tempo klausimai. Jų dirigentui visuomet tenka paisyti. Taip pat svarbu, kad muzika nenukentėtų nuo to, ką scenoje atlieka baletas, ir priešingai. Mūsų atveju taip nutikti neturėtų, tačiau apskritai pasaulyje tokia problema egzistuoja. Dėl to neretai dirigentai sąmoningai atsisako baleto pastatymų. Pasikartosiu, visais atvejais svarbus kolegiškumas ir asmeninių ambicijų suvaldymas. Juk tikslas vienas – žiūrovams pateikti kiek įmanoma geriausią produktą.

– Ar iki šiol buvote susidūręs su W.Mnacakanovo muzika?

– Iš tiesų, kol nebuvau pakviestas diriguoti Klaipėdoje, net nenumaniau, kad W.Mnacakanovas parašė tokią išplėtotą siuitą baletui. Išanalizavęs partitūrą pamačiau, jog kūrinys išties paveikus. Todėl ir ėmiausi su didžiuliu malonumu, nors tokio žanro muziką diriguoju rečiau. Įdomi pati „Čaplinianos“ struktūra. Atrodo, kad melodijos visiems puikiai žinomos, sukurtos Ch.Chaplino, tačiau iš jų sudėtas visapusiškai visavertis orkestrinis veikalas – kokybiškai atliekamas, maloniai klausomas.

– Kokios šio kūrinio interpretacijos šįkart gali tikėtis klausytojai?

– Didžiausias atspirties taškas interpretacijai yra paties Ch.Chaplino asmenybė. Todėl šioje muzikoje turėtų suskambėti ir subtilus komiškumas, ir aistra, ir žmogiškas sielvartas. O atlikimas bus vienareikšmiškai nuoširdus. Nesigėdysime atverti širdį. Toks buvo ir didysis maestro, kurio gyvenime ir kūryboje juokas ir ašaros visuomet buvo greta. Tikiuosi, kai kuriems šios siuitos fragmentams pavyks atrasti naują, klausytojams kiek netikėtą raktą.
Klaipėdos muzikinio teatro vodevilio ir šokio spektaklio „Sveikas, Čarli!“ atsisveikinimas su publika – lapkričio 29 d. 18.30 val.