Baritonas R. Spalinskas: svarbiausia scenoje tiesa

Pagrindinio vyriško vaidmens Billy Flynn atlikėjas Klaipėdos muzikinio teatro baritonas Rokas Spalinskas (atliks pakaitomis su Vaidu Baumila) sako, kad „Čikaga“ – tai kartelės pasikėlimas sau, o patirtis įgyta šokant Anželikos Cholinos spektaklyje dabar labai praverčia repetuojant sudėtingus Brodvėjaus šokius.

– Pradėkime nuo to, kas paskatino šitą interviu – nuo miuziklo „Čikaga“. Kuo jis jus patraukė? Kas paskatino ateiti į atrankas?

– Miuziklo žanras Lietuvoje nėra populiarus. Žinoma, Klaipėdos muzikinis teatras stato daugybės stilių spektaklius: ir operas, ir teatralizuotus koncertus, ir koncertines programas –  kaip atlikėjas turi progos pasirodyti skirtinguose stiliuose. Bet Lietuvos mastu miuziklai nedažnai statomi, o ypač retai pasitaiko proga sudalyvauti tokių garsių ir puikiai žinomų kūrinių kaip „Čikaga“ pastatymuose. Savęs nelaikau operos ar miuziklo atlikėju – man patinka prisiliesti vis prie kito žanro ir taip tobulinti save.

Pasitaikė labai įdomus vaidmuo, visada norisi užkabinti tokį personažą, tokią charakteristiką, kokios dar nesu bandęs, atrasti naujų spalvų ir tai padaryti įtikinamai. Kai imiesi kažko visai naujo, apima didžiausia motyvacija.

– Gal prisimenate, koks buvo pirmas susitikimas su „Čikaga“? Kaip keičiasi požiūris, kai jau daug detaliau dirbate su miuziklo medžiaga?

– Kiekvieną sykį gaudamas daugiau informacijos, pamatau vis daugiau „Čikagos“ spalvų. Eidamas į atranką dažnai pasidomi, koks miuziklas, kokie personažai, pasiklausai muzikos. Iš pradžių tos informacijos nedaug, o dabar kiekvieną kartą atskiras scenas narplioji iš esmės. Daugelis dainininkų turbūt pasakytų panašiai: spektaklio statymo periodas yra labai sunkus, bet kai jis baigiasi, vėliau pasigendi to kūrybinio proceso.

– Miuziklo dirigentas ir muzikos vadovas Dreck Barnes sako, kad ieškojo dainininkų, kurie jaustų sceną. „Gali turėti puikius balsus, būti garsūs, bet ypač svarbu jausti teatrą, judėti ir šokti – kitaip dirbti būtų sudėtinga“ – pasakojo jis.  Kaip manote, kodėl B. Flyn vaidmeniui pasirinko jus?

– Kaip pats D. Barnes minėjo, svarbiausia scenoje yra tiesa. Aš laikausi lygiai tokio pat moto. Jeigu jis manimi patikėjo, labai džiaugiuosi, matyt, mąstymas sutapo ir tikau tam konkrečiam vaidmeniui.

– Turite patirties ir šokio teatre, atlikote Rogožino vaidmenį A. Cholinos šokio spektaklyje „Idiotas“. Ar patirtis šokio scenoje padeda repetuojant „Čikagą“?

– Prieš pradėdamas dirbti su A. Cholina niekada negalvojau, kad šokio spektaklis, kuriame neištariamas nė vienas žodis, gali tiek daug pasakyti. Man, kaip dainininkui, buvo labai svarbu išeiti iš komforto zonos ir sustiprinti save srityje, kurioje nebuvau stiprus, prie kurios praktiškai nebuvau prisilietęs. Susidūręs su šokio spektakliu ir su tokiu statytoju, garsiu Lietuvos ir pasaulio mastu, kaip A. Cholina, visiškai kitaip pajutau kūną ir supratau, kiek daug jo dar neišnaudoju, tavyje, atrodo, įsijungia dar kiti varikliai, dar kita jėga.

– Grįžtant prie „Čikagos“: koks personažas yra B. Flynn? Kaip jį kuriate jūs? Galbūt esate kažkuo į jį panašus?

– Jeigu lyginčiau save su B. Flynn, panašių savybių nerasčiau, bet tai nieko nekeičia, juk įsigilinęs į vaidmenį turi tapti juo. B. Flynn – yra savo srities profesionalas, teisininkas, nepralaimėjęs nė vienos bylos, ginantis klientą teisme bet kokiais būdais. Vienintelis jo tikslas – apginti kaltinamąjį. Jis žino savo galią, žino, kad yra geriausias ir žino, kad už tai gali uždirbti daug pinigų - tai yra viskas, ko jam reikia.

– „Čikagos“ muzikos vadovas D. Barnes taip pat kalba apie tai, kad miuzikle daug svarbiau vaidyba nei balsas. Lietuvoje, jo teigimu, dažnai yra atvirkščiai. Ar tikrai? Kaip sekasi pakeisti tokį mąstymą?

– Jeigu žmogus scenoje dainuoja, pirmiausia jis turi gerai dainuoti, paskui seka vaidyba, o tada šokis, pagal jo pajėgumus. Šiais laikais šitos savybės būtinos. Lietuvoje iš tikrųjų svarbiausia balsas, bet scenos žmogus juk turi daryti viską ir viską daryti gerai. Galima mąstyti, kas svarbiausia scenoje, bet kad ir ką bedarytum – tai turi „kabinti“. O „kabina“ tada, kai tai, kas vyksta scenoje, yra tiesa. Net jei  dainuojama paprasčiausią lietuviška ar angliška daina, kuriai nereikia plataus diapazono ar sudėtingos technikos, o kūrinys jaudina žiūrovą, tai ir yra esmė. Jeigu „nekabina“, tai kas iš tos technikos?

– Iš pažiūros Brodvėjaus miuziklų melodijos tikrai nėra paprastos, pastangų reikalauja ir sudėtingi šokiai. Ar sunku dirbti „Čikagoje“?

– Sudėtinga tai, kad kaskart susiduri su tuo, ko niekada nedarei. Tarkime, šiuo atveju, B. Flynnas turės stepo žingsnelių. Tai yra specifinis šokio stilius, kuriam įvaldyti reikia laiko. Taigi, susiduriame su situacija, kai reikia šokti stepą, kas man yra visiškai nauja, ir tuo pat metu dainuoti. Tai yra kartelės pasikėlimas sau. Procesas sunkus, bet kitaip atlikėjas netobulėja.