Baroti galerijoje – įkurtuvės ir nauja paroda

Nuo kyšius imančių politinių partijų, kaimyno emigranto automobilio vardiniais numeriais iki W raidės rašybos – štai kuo, pasak menininko V.Tomaševičiaus, dabar gyvena kadaise prestižiniu laikyto sostinės Lazdynų mikrorajono gyventojaiā

Jubiliejinės XX V.Tomaševičiaus personalinės parodos „Pašnekesiai wirtuvėje“ temomis virsta sostinės Lazdynų rajono daugiabučiai ir kiemai, prabangūs automobiliai, sovietmečiu gero gyvenimo atributais laikytos interjero detalės: baldai, indai, knygos.

Visa tai – daugiau kaip prieš 40 metų statyto parodomojo mikrorajono kasdienybė čia ir dabar, į kurią Lazdynuose augęs dailininkas žvelgia nebe vaiko, o suaugusio kūrėjo akimis.

„Ateina laikas, kai pradedi sakyti tai, ką galvoji“, – sprendimą nuo lengvai atpažįstamo dekoratyvaus stiliaus pereiti prie socialinės kritikos prisotintų nūdienos apmąstymų grindžia pats menininkas.

Ankstesnėje personalinėje parodoje subtiliomis užuominomis apie nuostabios kasdienybės atspindžius kalbėjęs V.Tomaševičius „Pašnekesiuose wirtuvėje“ kerta iš peties: čia ir rinkiminius pažadus į užpakalį besikišančios politinės partijos, ir priskretę virtuvės puodai, ir krepšinio aikštelėje – šių dienų šventoriuje – išsižergęs pavykusio gyvenimo simbolis feraris.

Autoriniu skaitmeninio impresionizmo stiliumi kuriami pašnekesiai virtuvėje išsaugo V.Tomaševičiui būdingas drąsias spalvas, konkrečias, apčiuopiamas formas ir detales, tačiau šį kartą autoriui vien tapybos maža: ją papildo žiniasklaidos ir literatūros tekstų ištraukos, „Kvapų namų“ sukurtas daugiabučių mikrorajono kvapas, instaliacijos, garso ir apšvietimo sprendimai.

„Sakyčiau, ši paroda labai asmeniška, tiek dėl W raidės, tiek dėl išėjimo, išvietinimo temos“, – prisipažįsta vidurinei lietuvių kūrėjų kartai atstovaujantis menininkas, turintis lenkiško kraujo.

Tiesa, jis pabrėžia savo darbais jokiu būdu nesiekiantis idealizuoti praeities, tik kviečiantis ją apmąstyti iš dabarties pozicijų.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė pastebėjo, kad sovietmečio tematika šiuolaikiniame mene itin gaji.

„Tokių refleksijų gausą, manau, lemia pakankamas laiko nuotolis, leidžiantis į praeitį pažvelgti naujai, įdomiai, netikėtai. Pastaruoju metu tiek mokslininkų, tiek menininkų žvilgsniai krypsta nuo didžiųjų įvykių sovietinės buities, kasdienybės, paprasto žmogaus egzistencijos link. Taip elgiasi ir V.Tomaševičius. Tačiau jis tai daro savitai, unikaliai. Man ypač imponuoja šio autoriaus gebėjimas suderinti žaismę ir filosofinį gylį“, – tikino jaunajai kartai, gimusiai jau nepriklausomos Lietuvos laikais, atstovaujanti dailės kritikė.

Jai antrina bendraamžė sociologė Lina Mačiulė, kurios akimis žiūrint, V.Tomaševičiaus pašnekesiams virtuvėje pasirinktas Lazdynų mikrorajonas – itin parankus.

Planuotas kaip parodomasis, įvertintas anais laikais prestižine Lenino premija, iki šiol vertinamas ir keliantis pasididžiavimą dėl išplanavimo ir gamtiškumo, atėjus naujam pasauliui, jis patiria nuopuolį – apleistos, nebenaudojamos Lazdynų viešosios erdvės (skverai, fontanas), kiemai, buvusios žaidimų aikštelės neteko pirminės paskirties ir tapo automobilių stovėjimo aikštelėmis.

„Simbolinis pokytis: Lazdynų rajonas, buvęs sovietiniu pasididžiavimu, dabar yra tik vienas senųjų, nepatrauklių rajonų, kuriuos vakare užkloja naujieji simbolinio statuso ženklai – automobiliai“, – atkreipė dėmesį sociologė.

Greta šių vaizdinių „Pašnekesiuose wirtuvėje“ iškyla ir nostalgija – emociškai įkrautas praeities prisiminimas, kuris nesiekia būti objektyvus ir papasakoti, kaip iš tiesų buvo.

Pasak L.Mačiulės, tai nėra noras grįžti į praeitį, bet atsigręžimas į ją, siekiant įvertinti ar išsaugoti tai, kas joje būta vertinga. Nostalgija veikiau pasitelkiama kaip praktika šiandienai, šiam laikui įvertinti – ar jis mums patinka, ar judame teisinga kryptimi?

„Vienas iš tūkstančių meno apibrėžimų sako, kad menas yra menininko per save perkošta realybė. Būtent – per save, net jei kurtum galvodamas apie kitą, – neslepia parodos autorius V.Tomaševičius. – Todėl jeigu viską darai labai nuoširdžiai, žmonės tavo darbuose atpažįsta dalį savęs. Nes sąžiningas menas yra paveikus. Manau, bus tokių, kurie, žvelgdamas į mano darbus, atpažins tą atsisveikinimo, išėjimo, permainų nuotaiką ir pasijus truputį panašiai kaip aš.“