Dailės studijos vadovė L. Laurinavičienė: „Žinau pergalės receptą“

Dailės studijos „Varsa“ vadovė Loreta Laurinavičienė jau kelis dešimtmečius uostamiesčio vardą populiarina visame pasaulyje. Jos ruošiami vaikai ne tik rengia asmenines paveikslų parodas savo mieste, bet ir skina laurus tarptautiniuose piešinių konkursuose. Pedagogė tikina žinanti sėkmės formulę, kaip pergalių norą paversti realybe. Ilgus metus darbui su vaikais atidavusi moteris prisipažįsta, kad slapta dar pasvajoja paimti teptuką į rankas ir pradėti tapyti profesionaliai.

Norėjo ir dainuoti

– Piešimas buvo jūsų aistra nuo mažų dienų?

– Dar būdama vaikas labai mėgau piešti, lankiau ir baigiau dailės mokyklą, kuri ir nulėmė mano tolimesnį profesinį kelią. Savo šeimą apibūdinčiau kaip turinčią meninę gyslelę – augant mane supo skaitovai, literatai, piršliai, o ne matematikai ar techninių specialybių atstovai. Tačiau rimtų menininkų šeimoje nepamenu – vienintelis giminėje žinomas žmogus buvo skulptorius Julius Vertulis, kuris neblogai pažįstamas palangiškiams ir klaipėdiečiams.

– Domėjotės vien daile?

– Vaikystėje mane traukė ir dainavimas. Lankiau muzikos mokyklą. Ypač mėgau klasikinį vokalo stilių. Tačiau, matyt, taip susiklostė aplinkybės, kad tuo laiku neatsirado pedagogų, kurie sugebėtų įžiebti aistrą šiam pomėgiui, veikiau, atvirkščiai, atbaidė. Esu įsitikinusi, kad kiekvienam vaikui labai svarbu sutikti puikų mokytoją, kuris gebėtų uždegti. O dainavimas iki šiol yra neišsipildžiusi mano svajonė. Likusi viena namuose dažnai pamankštinu balsą, bet tik tada, kai niekas negirdi. Viešai – nedrįstu, tačiau dainavimo poreikį jaučiu iki šių dienų.

Traukė tik uostamiestis

– Klaipėda – gimtasis jūsų miestas?

– Esu grynakraujė klaipėdietė, kuri čia gimė ir užaugo. Trumpam uostamiestį buvau palikusi tik tada, kai išvykau mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą. Ten studijavau dailę. Gavusi diplomą nesvarstydama sugrįžau čia, į savo mylimą miestą. Mokslus baigiau puikiais rezultatais, todėl pati galėjau rinktis miestą, kuriame noriu dirbti. Nors niekada nesigailėjau išvykusi studijuoti į Šiaulius – pamenu, jaunystėje norėjau laisvės, savarankiškumo, pabėgti iš namų – tačiau savo ateitį siejau tik su Klaipėda.

– Kaip gyvenimas susiklostė, baigus studijas Šiauliuose?

– Grįžusi į uostamiestį iš karto pradėjau dirbti Klaipėdos jaunimo centro dailės studijoje „Varsa“. Kito tokio rimto darbo savo gyvenime ir neturėjau. Rugsėjį manęs laukia nemenkas jubiliejus – švęsiu 30 metų vadovavimo šiai studijai sukaktį. Juokaudama sakau, kad tai mano pirma ir, ko gero, paskutinė darbovietė. Kartais pagalvodavau, jog norėtųsi „nutrūkti“ ir veikti ką nors visiškai kitokio, bet vėliau suprantu, kad gyvenime reikia daryti tai, ką sugebi geriausiai.

Buvę mokiniai nepamiršta

– Jūs ir esate studijos „Varsa“ įkūrėja?

– Pirmiausia tapau paprasto dailės būrelio vadove. Seniau tam, kad būtų suteiktas studijos vardas, reikėjo kuo nors nusipelnyti – tai būdavo didelė garbė. Kelerius metus dirbome tam, kad gautume šį titulą, ir su Švietimo skyriaus palaiminimu už nuopelnus ir laimėjimus pagaliau buvome įvardyti kaip studija.

– Per 30 darbo metų išugdėte daugybę mokinių. Kaip su jais sutariate dabar?

– Jubiliejaus proga būtų smagu surinkti bent dalį savo mokinių, kurie, nors ir išsibarstę po visą pasaulį, pasuko meno keliu. Nuostabus jausmas, kai mano auklėtiniai į studiją „Varsa“ atveda jau savo atžalas. Lankantys užsiėmimus vaikai juokaudami manęs teiraujasi amžiaus. Atsakau, kad galvotų, kaip patiems norisi. Gabiausi „Varsą“ lankę mokiniai studijuoja keliose Londono dailės akademijose, mokosi Vokietijoje, Belgijoje. Nemaža jų dalis pasuko į dizainą, architektūrą, iliustravimą. Grįžę atostogauti auklėtiniai dažai aplanko mane. Be galo smagu suvokti faktą, kad esi prisimenamas ir vertinamas.

Dar tikisi tapyti

– Ar pati dar piešiate?

– Aktyviai meno pasaulyje nesireiškiu. Savo malonumui tapau ant šilko, tačiau asmeninės parodos taip ir nesurengiau. Vėliau sukurtus darbus dovanoju giminėms ir draugams.

– Nebuvo gaila, kad save išdalijusi vaikams taip ir netapote dailininke iš didžiosios raidės?

– Iš dalies sutinku, kad darbas su jaunimu atėmė galimybę tapti žinoma tapytoja. Jaunystėje, kai labai norėjau piešti profesionaliai, neturėjau galimybių. Maži vaikai, buitis ir veikla studijoje vis trukdydavo rimtai pasinerti į dailę. O dabar, prisipažinsiu, tyliai viliuosi, kad ateityje dar pradėsiu tapyti rimčiau. Gal mano gyvenime tiesiog reikia postūmio ir ko nors, kas priverstų paimti teptuką į rankas. Rodos, dukros jau užaugo ir visą laiką būtų galima skirti sau, tačiau grįžusi po darbo nebeturiu jėgų papildomai veiklai. Tam, kad pradėčiau kurti, turiu būti pailsėjusi ir geros nuotaikos. Namuose piešti galiu tik tada, kai esu viena ir niekas netrukdo.

– Darbas su vaikais, o ypač turinčiais meninių polinkių, labiau nuvargina ar džiugina?

– Į studiją „Varsa“ niekada nėjau lyg į katorgą, nes veikla su vaikais ir paaugliais be galo įdomi – jie uždega ir pakrauna teigiama energija. Tačiau jau grįžusi namo jaučiuosi išsunkta ir su niekuo nebenoriu kalbėti, nes nuolat liežuviu malu darbe. Jei vaikams nieko neaiškinsi, nepasakosi, nerodysi, nebandysi supažindinti su naujais dalykais, piešti norintis žmogus nieko nepajaus. Kad vaikas išsilaisvintų iš stereotipinio mąstymo ir banalių gėlyčių ar šuns būdelių paišymo, turiu plėsti jo akiratį ir bandyti pažadinti fantaziją.

Žino sėkmės paslaptį

– Dailės paslapčių mokytis vaikai pas jus plūste plūsta. Kaip reikia užkrėsti piešimo aistra?

– Tik pradėjusi dirbti, jaučiausi taip, lyg viską žinočiau. Mintyse grįžusi į pirmuosius studijos vadovavimo metus, pamenu, galvojau žinanti, kaip reikia mokyti vaikus. Tačiau dabar suvokiu, kad praeityje rezultatai galėjo būti geresni, o vaikų piešiniai – įdomesni. Viskas gyvenime ateina su patirtimi. Dabar jau suprantu, kaip prie kiekvieno jaunuolio prieiti ir jam suteikti reikiamų žinių. Gal ne visi iš jų surengs personalines parodas, tačiau patį tapymo procesą jiems padarysiu malonų. Su kiekvienu studiją lankančiu žmogumi reikia dirbti individualiai: prieiti, padėti, patarti. O kartais tenka būti ne tik pedagoge, bet ir ta, kuri paauklėja jauną asmenybę. Pastebėjau, kad su gabiu vaiku dažnai dirbti dar sudėtingiau – nuolat reikia stengtis neužgožti individualumo.

– Studijos „Varsa“ auklėtiniai Klaipėdos vardą garsina ir pasaulyje. Daugybė vaikų laurus skina tarptautiniuose konkursuose. Kokiais burtais užsiimate, kad jūsų mokomi vaikai tokie pastebimi?

– Ilgametė dalyvavimo konkursuose patirtis man leido suvokti, ko reikia pergalei. Tokiuose renginiuose laimi piešiniai, kuriuose pastebima savita idėja, kitoks matymo kampas bei požiūris. Tam, kad paskatinčiau ir įkvėpčiau vaiką nutapyti tokį darbą, privalau formuoti nestandartinę jauno žmogaus pasaulėžiūrą: supažindinti su pasauliu, menininkais, jų darbais, o ne tik technika. Vėliau vaikas pats patiria naujų dalykų atradimo džiaugsmą.

– Pergalės paverčia jus laiminga?

– Laimėjimais tarptautiniuose konkursuose turbūt džiaugiuosi labiau nei patys vaikai. Įsivaizduokite, tarptautiniame konkurse dalyvauja apie 60 tūkst. piešinių. Kai iš visų atsiųstų darbų pastebi tavo mokinio piešinį, supranti, kad eini teisingu keliu. Kad žiuri akį patrauktų kažkoks darbas, reikia ypatingos vaiko išraiškos, požiūrio. Man, kaip pedagogei, reikia žinoti, kas gali prikaustyti komisijos dėmesį. Laimėjimai konkursuose įrodo, kad jau perpratau, ko reikia tokiems renginiams. Man šie konkursai – lyg azartiniai žaidimai.

Darbo namo nesineša

– Minėjote, kad veikla studijoje atima daug jėgų. Kaip atsipalaiduojate?

– Grįžtu namo, paglostau šunį ir visą stresą lyg ranka nuima. Turiu gražų kiemą, kuriame veši daugybė augalų, džiaugiuosi šauniu vyru, mane vežančiu į keliones, kuriose galiu pamatyti daugybę architektūrinių stebuklų. Visada laukiu susitikimų su grįžtančiomis dukromis. Galvoju, kad į namus darbo negalima neštis. Savas kampas ir yra tam, kad galėtum pailsėti. Jei jausiesi pavargęs ir nervingas, neįdomus būsi ir darbe. Tik pats būdamas smalsus, galėsi uždegti vaikus.

– Jaučiatės vertinama ir gerbiama?

– Didelis srautas vaikų, kuriuos tėvai atveda pas mane, turbūt įrodo, kad tam tikrą autoritetą ir žmonių pasitikėjimą esu įgijusi.

– Pokalbio pradžioje prasitarėte, kad savo auklėtiniams neišduodate amžiaus. Slepiate savo metus?

– Dažniausiai – ne. Juk svarbiausia, kaip jautiesi. Be to, į grožio konkursus nepretenduoju, todėl esu be galo laiminga, turėdama tiek metų, kiek yra dabar. Reikia žinoti, kad jaunystę keičia branda, ir išmokti ja džiaugtis. Ypač kai sveikata skųstis negaliu. Turiu viską, ko gali norėti moteris, – nuostabų vyrą, dukras, mėgstamą darbą, draugų ir daugybę kitų dalykų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

lankiau

lankiau portretas
šią studiją prieš (net baisu pasidarė) daugiau kaip 20 metų. Loreta yra tikrai neeilinis žmogus. Profesionaliai, nuoširdžiai, ir be susireikšminimo dirba savo darbą, iki šiol atsimenu nepaparastą atmosferą užsiėmimų metu. Tiesiog įtraukdavo, užburdavo. Esu dėkinga, kad leido pajausti, kas yra ta kūryba ir laisvumas. Reikėtų daugiau ir garsiau pasakoti apie tokias asmenybes žiniasklaidoje. Sėkmės, Loreta, ir nekeiskit darbo - norėčiau atvest dukrą, kai paaugs :)

as

as portretas
super mokytoja ir zmogus. sekmes
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių