E. Jennings nekantrauja sugrįžti į Klaipėdos dramos teatrą

Su daina "Leading Me Home" tik per plauką nelaimėjusi 2016 m. "Eurovizijos" atrankos, E.Jennings netrukus išleido to paties pavadinimo solinį albumą, pelnė Metų atlikėjos titulą Lietuvos muzikos apdovanojimuose, šiuo metu įrašinėja naujas dainas net dviem naujiems albumams, sėkmingai koncertuoja, o jos nauji kūriniai skamba ne tik Lietuvoje ar Airijoje, bet visame pasaulyje.

Džiugių permainų E.Jennings sulaukė ir savo asmeniniame gyvenime: su vyru muzikantu Jurgiu Didžiuliu pora laukiasi trečiosios atžalos.

Prieš išeidama motinystės atostogų Erica rengia du emocingus akustinius koncertus – balandžio 18 d. Klaipėdos dramos teatre ir balandžio 19-ąją Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Publikos meilę ir susidomėjimą "naująja" E.Jennings rodo tai, kad į pasirodymą sostinėje visi bilietai buvo parduoti dar balandžio pradžioje.

"Jei snaudėte, tai ir pramiegojote. Tiems, kurie įsigijo bilietus, turiu gerų naujienų, o visiems kitiems teks palaukti iki lapkričio 17 d.", – taip savo socialinio tinklo paskyroje pakomentavo Erica.

Per pokalbį su "Klaipėda" ji ir klaipėdiečius ragino nesnausti bei sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą koncertą Klaipėdos dramos teatre ir apie itin sėkmingai besiklostančią savo solinę karjerą.

– Praėjusiais metais sėkmingai startavusi jūsų solinė karjera buvo įvertinta Metų atlikėjos titulu M.A.M.A. apdovanojimuose. Kaip jaučiatės pasukusi šiuo keliu, su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Taip, viskas iš tiesų prasidėjo puikiai ir pastarieji metai buvo netgi daug geresni, nei galėjau tikėtis. Buvo labai malonu sulaukti tokio pripažinimo per apdovanojimus ir pajusti, kad komisija bei publika įvertino tą didelį darbą, kurį nuveikiau praėjusiais metais.

Didžiausias iššūkis solinėje karjeroje man yra būtent tai, kas apibūdinama žodžiu "solo". Labai daug laiko muzikoje buvau kolektyvo dalimi, todėl jaučiuosi gana keistai tiek viena stovėdama scenos priekyje, tiek tuomet, kai reikia vienai priimti sprendimus bei generuoti kūrybines idėjas.

Tačiau kuo toliau, tuo "solo" jaučiuosi jaukiau ir užtikrinčiau.

Padeda Lietuvoje įleistos keltiškos šaknys

– Neseniai įrašėte puikią keltišką dainą "Black is the Colour". Kokia yra jos istorija?

– Iš tiesų ji labai įdomi. Ši daina buvo sukurta apie 1915 m. Amerikoje, tačiau jos autorius nėra žinomas. Kadangi tekste minima upė Klaidas (Clyde), tekanti Škotijoje, manoma, kad dainą parašė škotų tautybės žmogus, juolab kad ir melodija yra aiškiai keltiška.

Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje "Black is the Colour" įdainavo viena mėgstamiausių mano dainininkių Nina Simone, vėliau tą padarė ir airių atlikėjas Christy Moore'as bei dar kiti muzikantai.

Ši daina labai populiari Airijoje ir Škotijoje, ten visi ją girdėję ir moka dainuoti. Pirmą kartą ją išklausiau dar būdama vaikas ir iš karto pamėgau. Ji išties labai nuostabi ir ilgam išliekanti atmintyje.

Kai pradėjau dainuoti "Black is the Colour" savo pasirodymuose, pamačiau, kaip žmonės išsyk ją "pagauna", nepaisant to, kad girdi pirmą kartą.

– Atsigręžėte į savo keltiškas šaknis. Ar joms nesunku konkuruoti su lietuviškomis, kolumbietiškomis šaknimis bei išlaikyti savo tapatybę?

– Tiesą sakant, manau, kad būtent tai mane išskiria ir daro unikalią. Mano gyvenimas Airijoje ir Lietuvoje, visos tos nuolatinės kelionės suteikia man ypatingų galimybių, kurios padeda kūrybiniam procesui.