Festivalyje „TheATRIUM“ – garsių režisierių spektakliai iš Lenkijos

  • Teksto dydis:

Klaipėdoje vykstančiame antrajame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ prasideda šiuolaikinio lenkų teatro dienos: publikai bus parodyti trys spektakliai ir surengtos meistriškumo dirbtuvės aktoriams. Lenkijos teatro programą remia Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje.

Vestuvės Kamyko kaime

Šį penktadienį ir šeštadienį 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre žiūrovų laukia Poznanės „Novy Teatr“ spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ (N18). Spektaklis bus rodomas su lietuviškais titrais, tekstą išvertė Irena Aleksaitė.

Ką pasakyti apie šį spektaklį, jokiu būdu neatskleidžiant siužeto vingių – o jų šiuo atveju tikrai nesinori atskleisti, kad nesugadinus malonumo? Gal tiesiog pradėti nuo patarimo žiūrovams: svarbiausia – neišeiti iš salės per pirmąsias dešimtį minučių, nesupratus žaidimo taisyklių. Šiurkštumo ir brutalumo, rėksmingo neskoningumo, kičo – visko čia yra. Kičas - tyčinis, tačiau anaiptol ne savitikslis. Tokie jau tie paprasti spektaklio ir gyvenimo personažai, gyvenantys tarp mūsų ir su mumis, labai jau savaip suprantantys grožį, besimėgaujantys bukais anekdotais, primityvia muzika, jėga ir prievarta. Kas mums atrodo kičas, jiems – kasdieniniai gyvenimo scenografijos papuošalai.

Sunku apibūdinti ir spektaklio žanrą: jis juokingas kaip komedija, šiurpus kaip tragedija, kandus kaip farsas ir lyriškas kaip melodrama. Viskas viename – ir viskas apie mus, žmones, gyvenančius savo juokingus, šiurpius, kandžius ir lyriškus gyvenimus.

Spektaklio režisierė ir scenografė Agata Duda-Gracz (gim. 1974) apskritai mėgsta „žemesnio rango realybę“, savaip ją išpreparuoja, supildama į vieną indą humorą su žmogiškąja tragedija. Jei ištversite tą dešimtį minučių, jums atsivers nepaprastai subtilus A.Dudos-Gracz jautrumas, pamažu, su žmogišku supratimu ir užuojauta tyrinėjant, kodėl tie personažai būtent tokie, kaip jie tokie tapo. Banalybės triukšme, kasdienybės komizme, brutaliose kautynėse dėl galios ir įtakos netikėtai išgirsti gyvo žmogaus balsą. Ir tai sukrečia.

A. Duda-Gracz – viena svarbiausių dabartinės Lenkijos režisierių, kultinio dailininko Jerzy Dudos-Gracz dukra. Ji ne tik režisuoja, bet ir pati rašo tekstus savo spektakliams bei kuria jiems puikią, stebėtinai tapybišką scenografiją ir kostiumus. Kaip teigė teatro kritikas Tadeuszas Nyczekas, kartais atrodo, kad ji gal net ne režisuoja, o tiesiog tapo scenoje paveikslus – skirtingai nuo daugumos šiuolaikinių režisierių – apie tai, kur esame, kokie esame, iš kur atsiradome ir kas mūsų laukia.

Lenkijoje jos pavardė minima šalia didžiausių režisūros grandų, Lietuvoje kol kas ją žino tik teatro specialistai.

Pastaraisiais metais A. Dudos-Gracz visoje Lenkijoje statomi spektakliai nuolat pelno pagrindinius prizus. Ne išimtis ir „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – viename svarbiausių Lenkijos tarptautinių teatro festivalių „Dieviškoji komedija“ („Boska Komedia“), vykstančiame Krokuvoje jau dešimtį metų, A. Duda-Gracz už šį spektaklį pelnė geriausios režisierės titulą. Šiemet jai įteikta ir prestižinė Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo Żelenskio-Bojaus premija, tarp kurios laureatų – ir Sławomiras Mrożekas bei Andrzejus Wajda.

A. Duda-Gracz – ne pramogų pasaulio žmogus. Sąmoningai laikosi nuošalėje, privengia sostinės. Savo spektakliams dažnai sugalvoja neįmanomo ilgumo pavadinimus, vos telpančius į kelias eilutes. Akivaizdu, kad ji renkasi tam tikrą stebėtojo iš distancijos poziciją, leidžiančią atidžiau įsižiūrėti ir tiksliau pamatyti.

Juokas su siaubo pamušalu

„Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – paskutinioji neoficialios A. Dudos-Gracz spektaklių trilogijos dalis. Pirmoji „Aš, Piotras Riviera, jau greitai užkaposiu kirviu savo motiną, savo tėvą, savo seseris, savo brolį ir visus savo kaimynus“, pastatyta Vroclavo teatre „Capitol“, buvo apie liguistą teisingumo jausmą. Apdovanojimais apipiltas „Kumernis, arba Apie tai, kaip gražiai panaitei barzda užaugo“ (Gdynės muzikinis teatras) – apie beatodairišką meilės poreikį. Paskutinysis triptiko spektaklis – apie blogio prigimtį, klausiantis, kaip nutinka, kad iš esmės geraširdžius žmones staiga ima ir užvaldo totalus blogis.

Spektaklio pagrindu, beje, tapo Lenkijoje iš tiesų nutikusi keista ir šiurpi istorija: 1976 m. Zrembino kaime grupelė vyrų užmušė tris žmones, tarp kurių buvo vaikas ir nėščia moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, skerdynės prasidėjo nuo to, kad kažkas pavogė kelias dešros rinkes, nupirktas vestuvėms. Visą procesą abejingai stebėję vietiniai gyventojai vėliau teisme dievagojosi nieko nematę ir net bandė dangstyti žudikus.

Yra toks kaimas, kuriame oras sustingo. Yra toks kaimas, kuriame tyla tęsiasi be paliovos: negirdėti joje nei musių zvimbimo, nei vėjo, linguojančio rugius laukuose, nei pravažiuojančio vežimo. Yra toks kaimas, kuriame nėra vaikų, metų metais jokia karvė neatsiveda veršiukų, o vištos nededa kiaušinių. Gimimo ir mirties mechanizmas sustojo. Nesikuria naujos šeimos. Pusė namų stovi tušti, nes čia pasiliko tik patys stipriausieji. Ir nė vienas iš gyventojų nėra normalus. Ar kaimiškai prašmatniai suruoštos Ziunios ir Siuteko vestuvės nutrauks tylos viešpatavimą, atgaivins vietinę bendruomenę ir užbaigs tradicinį mirusį sezoną? Ir visi gyvens ilgai ir laimingai? O gal artėjanti apokalipsė jau nebesustabdoma? Aišku tik viena: pro duris įžengė nekviestas vestuvių svečias – blogis.

Teatro kritikai, vertindami A. Dudos-Gracz kūrybą, rašė, kad tai „išskirtinė režisierė – ji kaip niekas kitas sugeba patraukti aktorius, priversti, kad jie ja visiškai pasitikėtų. Ir čia nėra jokių manipuliacijų – tiesiog begalinis atsidavimas darbui ir pagarba visiems, kuriantiems su ja kartu. Galima neabejoti – ji myli juos visus, myli taip pat ir personažus, kuriuos aktorių dėka pavyko sukurti scenoje“ („Gazeta Wyborcza“, 2016); kad jos kūriniuose – „juokas su siaubo pamušalu, popkultūra kaip ištisas kičo okeanas, ir kartu mūsų pasaulio audinys“ (Jacekas Wakar), kad ji yra „vienos išraiškingiausių ir lengviausiai atpažįstamų teatrinės kalbos kūrėja Lenkijos teatre“ (Jacekas Sieradzki).

Ktulu šauksmas žmonijai

Kitą savaitę – birželio 22 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje bus rodomas Varšuvos „Nowy Teatr“ spektaklis „Ktulu šauksmas“, pastatytas talentingo režisieriaus Michalo Borczucho (gim. 1979).

Pernai pirmame tarptautiniame teatro festivalyje Klaipėdoje du kartus parodytas šio režisieriaus spektaklis „Apokalipsė“ sužadino didelį žiūrovų susidomėjimą. Šiemet yra proga pamatyti naujausią M. Borczucho su ta pačia trupe sukurtą spektaklį „Ktulu šauksmas“ pagal H. P. Lovecrafto kūrybą. Amerikiečių literatūros klasikas (jo knygą „Tykantis tamsoje“ šiemet išleido leidykla „Kitos knygos“), vadinamas siaubo, keistosios literatūros atstovu, H. P. Lovecraftas savo novelėse sukūrė režisierių sužavėjusį Ktulu mitą: tai dievybė iš amžių glūdumos, pasirodžiusi Žemėje ankščiau už žmogų. Dabar senieji dievai grįžta sėti siaubo. Režisieriaus ir dramaturgo manymu, žmogaus būklę dabartiniame pasaulyje geriausiai gali atskleisti vaizduotės ir siaubo pasaulis.

Režisierių Ktulu mite labiausiai domina beprotybė ir senieji dievai. Tai – pagrindinės spektaklio temos. H. P. Lovecrafto tekstai jam tapo pagrindu tyrinėjant šiuolaikinio racionalaus žmogaus (mokslininko, istoriko ar menininko) beprotybę, nuopuolį ir žavėjimąsi mirtimi. Nors civilizacija nuolat daro pažangą, žmonija lieka įklimpusi praeityje, o praeitis grįžta su keršto troškimu ir nostalgija: atsargiai! Žmonijai pavojų kelia ne pabaisos, o ji pati. Tačiau nepaisant viso pasaulio siaubo žmonės stengiasi užpildyti atotrūkį tarp savęs ir tikrovės. Galbūt tai padės padaryti menas?

Lenkų kritikas T. Domagala atkreipė dėmesį į „Nowy Teatr“ aktorių (tai M.Hajewska-Krzystofik, Monika Niemczyk, Piotras Polakas, Jacekas Poniedziałekas ir kiti) vaidybą: puikus ansamblis, kuriam akompanuoja hipnotizuojanti Bartoszo Dziadoszo muzika. Jo teigimu, M. Borczuchas – vienas iš nedaugelio Lenkijos režisierių, turinčių tokią turtingą vaizduotę. Tad visi kartu sukuria įtraukiančias metaforas, lunatišką atmosferą, komiškus momentus. M. Borczuchas savo teatro kalba pateikia protingą ir įdomų spektaklį, kuris prabyla į žiūrovus labiau reginiais ir atmosfera nei žodžiais: nieko nereikia aiškinti, tik pasinerti ir pajusti. Iš pradžių pažadinamos emocijos, mintys kyla vėliau.

Scenarijų spektakliui parašė nuolatinis M. Borczucho bendradarbis dramaturgas Tomaszas Śpiewakas, scenografiją ir kostiumus kūrė Dorota Nawrot, muzikinę atmosferą – garsus lenkų šiuolaikinės muzikos atstovas B. Dziadoszas Pleq.

Festivalį rengiantis Klaipėdos dramos teatras kviečia išgirsti menininkų žinią, taip pat pasigėrėti puikiu aktorių, kūrybinių komandų darbu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių