Gegužės „Duryse“ – pavasariniai Klaipėdos kultūros akcentai

Šiandien uostamiestyje su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė gegužės „Durys“ – mėnesinio kultūros ir meno žurnalo penktasis šių metų numeris. 64 puslapių, spalvotas, gausiai iliustruotas „Klaipėdos“ laikraščio leidinys, pernai – 20-aisiais leidimo metais tapęs žurnalu, toliau įdėmiai fiksuoja, tyrinėja, analizuoja ryškiausius uostamiesčio ir Klaipėdos krašto kultūros bei meno reiškinius.

Muzikinio peizažo dominantės

Gegužės numerį pradeda muzikologės prof. Daivos Kšanienės įspūdžiai iš seniausio Lietuvoje jubiliejinio XXXX festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“, kurio pirmuosius du koncertus dar balandžio „Duryse“ įvertino muzikologė Laima Sugintienė. O paskutinieji keturi festivalio koncertai, D.Kšanienės teigimu, „atitiko pačius aukščiausius muzikos meno kriterijus, atliepė klaipėdiečių šimtmečiais puoselėtą orkestrinės (simfoninės, kamerinės) muzikos pomėgį ir poreikį. Per kelis dešimtmečius festivalis išgrynino savo koncepciją, tikslus, aukštai iškėlė meninio reiklumo bei tobulumo kartelę ir tapo jau ne vietinio, o europinio lygio renginiu. Ne tik dėl atlikėjų iš įvairiausių šalių dalyvavimo, bet ir dėl meninio meistriškumo bei originalių, nepataikaujančių įprastam publikos skoniui programų naujumo“ (D.Kšanienė. Galinga jubiliejinio festivalio banga).

O L.Sugintienė gegužės „Duryse“ rašo dar apie tris muzikos sklidinus renginius. Ne apie tokius, kurie yra tradiciniai, turi stabilią poziciją koncertiniame sezone, kurių lauki, jiems ruošiesi... Šįkart – apie tris žydinčios gegužės koncertus – „Palaiminki mane“, „Draugai draugams“ ir „Itališkas koncertas II“, kurie, anot muzikologės, uostamiesčio „muzikinį peizažą papildė naujomis, netikėtomis spalvomis, visi trys pasižymėjo aiškia idėja ir puikiu jos įgyvendinimu“ (L.Sugintienė. Trys muzikiniai gegužės vakarai).

Ypatingi teatrų svečiai

Jovita Navickaitė kalbina svečią – vos prieš kelias savaites iš JAV į Klaipėdą atvykusį aktorių, režisierių, choreografą prof. Johną Staniuną. Lietuviškų šaknų turintis teatralas į Lietuvą atsivežė... stepo baltelius ir lėlė-vienuolę – sako, kad be jų, kaip be rankų. Visą gegužę praleisiantis savo senelių tėvynėje menininkas Klaipėdos muzikiniame teatre stato vienuolių gyvenimo parodiją – muzikinę komediją „Šounuolynas“ (J.Navickaitė. J.Staniunas: ketvirtos sienos nėra).

Klaipėdoje vykusio 8-ojo tarptautinio lėlių teatro festivalio „Karakumų asilėlis” pėdomis veda ir savo įžvalgomis dalijasi teatrologė Jūratė Grigaitienė, pasakodama apie jame rodytus lietuvių, lenkų, ispanų ir prancūzų devynis lėlių spektaklius visai šeimai ir tik suaugusiesiems (J.Grigaitienė. „Karakumų asilėlio“ pėdomis).

Trumpametražio kino olimpe

Kinui skirtuose žurnalo puslapiuose Aivaras Dočkus šiuosyk rašo apie balandžio pabaigoje Lietuvos kino teatrų sales apskriejusius ir Klaipėdos kultūros fabrike rodytus penkis šių metų „Oskarams“ nominuotus trumpametražius vaidybinius filmus, tarp jų – ir išsvajotąją statulėlę laimėjusią juostą „Telefono skambutis“. „Tenka pripažinti, kad „Oskarams“ nominuotų trumpametražių vaidybinių filmų penketas smarkiai nuvylė, – neslepia kino kritikas. – Nė vienos istorijos, kuri ilgiau įstrigtų atmintyje, ir nė vieno be jokių išlygų stipraus darbo, tik atskiri pasisekę elementai. Įprasti vidutiniški „festivaliniai“ darbai. Profesionali, bet pilka kino rutina. „Oskarų“ kartelė turėtų būti iškelta žymiai aukščiau. Geroji žinia Lietuvos trumpametražio kino kūrėjams: tarptautinis pripažinimas ir apdovanojimai ne taip toli, kaip atrodo“ (A.Dočkus. „Oskarui“ nominuoti trumpi filmai – išskirtinis vidutiniškumas).