Ilgai laukta pjesė „Mūsų miestelis“ – pagaliau uostamiestyje

  • Teksto dydis:

Jau visai netrukus, lapkričio 7 d.  19 val. Klaipėdos dramos teatre bus pristatytas bendras Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Mūsų miestelis“.

Thornton‘o Wilder‘io pjesėje, režisuotoje Dariaus Rabašausko, žiūrovai turės galimybę ne tik išvysti gerai žinomus mūsų šalies teatro ir kino aktorius, bet ir trumpam sustoti begalinio lėkimo ir susvetimėjimo sraute, paieškoti prasmės ir grožio mažuose kasdienybės ritualuose.

1982 metais „Mūsų miestelį“ pirmą kartą pastatė Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas. Tuokart spektaklis sulaukė įspūdingos sėkmės ir buvo rodomas net 19 metų. Paklaustas, ar nesibaimina, jog naujoji spektaklio versija galimai bus lyginama su pirmąja, D. Rabašauskas teigia, jog taip ir turėtų būti. „Manau, jog yra nemažai žmonių, kurie yra matę pirmąjį šio spektaklio pastatymą ir ateis palyginti su šiuo. Man pačiam jau nebeteko pamatyti G. Padegimo spektaklio, žinau, kad jis buvo daug metų rodomas ir žiūrovų mylimas, tačiau baimės tikrai nėra. Gerai, kad lygins. Galbūt vieni dalykai bus panašūs į pirmąjį spektaklį, o galbūt bus visai nepanašūs. Bet juk taip visada būna su labai stipria medžiaga, ties kuria verta dirbti ir apie kurią verta galvoti. Juk spektaklis, mano supratimu, yra inspiracija žiūrovo vaizduotei. Jis gimsta ir pasibaigia stebėtojo galvoje“.

Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Joje išryškėja paprasti žmonių gyvenimai, tačiau persmelkti suvokimo tų pačių dalykų kaip ir šiandien: gimimo, vaikystės, brandos, santuokos, mirties nuojautos. Į klausimą, kodėl, praėjus tiek daug metų, žmonėms vėl reikia visa tai priminti, „Režisieriaus“ vaidmenį spektaklyje atliksiantis Valentinas Masalskis atsako paprastai ir iš esmės - reikia priminti ne apie mirtį, o apie gyvenimą, apie mūsų būtį.

„Kaip sako pjesės autorius, reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum. Th. Wilder‘is nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo. Dažnai žmonės ieško stebuklo. Bet aš stebuklą matau, pavyzdžiui, pavasarį, kada skleidžiasi žalias medžio lapas. Stebuklą matau, kai tas pats medis numeta lapus, kai žolė rudenį nustoja augti ir pradeda laukti žiemos. Ir visi šitie stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Mes paprasčiausiai įsibėgėjam ir bėgam per tą gyvenimą. Būtent apie tai ir yra ši pjesė.“

Spektaklio režisierius sako, jog šis kūrinys žavi: „Pati pjesė labai paprastai kalba apie labai esminius dalykus, pamatinius mūsų gyvenimo aspektus: apie gyvenimą ir apie mirtį, apie momento išnaudojimą, pamatymą, jo išbuvimą kartu tiems, kuriems lemta susitikti šiame gyvenime. Ir išbuvimas su tais žmonėmis yra bene svarbiausias dalykas šioje pjesėje. Man pasirodė, jog čia yra įdomi tema, kurioje yra ką nagrinėti, apie ką pagalvoti, yra apie ką kalbėti.“ Spektaklio režisierius D. Rabašauskas akcentuoja neabejotiną pjesės svarbą aktoriniame kontekste. „Šiame spektaklyje yra ką vaidinti, teatrui taip pat įdomu susidurti su tokia medžiaga“.

„Bet kokios sistemos, valdžios griūva, palyginus su būties egzistencijos prasme“, - paklaustas ar tada rodoma pjesė nebuvo tautos laisvės troškimo simbolis, atsako aktorius V. Masalskis. „Ir tada, ir dabar pjesė simbolizavo tą patį – žmogaus būtį. Tuo šita pjesė ir yra graži, nes ji nekalba apie jokias socialines atskirtis, politines santvarkas, laisvę ar nelaisvę. Ji kalba apie žmogaus buvimą šitoje žemėje, šioje palaukėje. Ir apie tai, kaip žmogui nugyventi toj palaukėj, kad nebūtų gėda numirti“, - kalbėjo aktorius.

Į klausimą, kodėl tik dabar, praėjus tiek metų, buvo nuspręsta vėl statyti šią pjesę, režisierius teigia, jog viskam turi ateiti savo laikas. „Juk neveltui yra sakoma, kad medžiaga pati susiranda aktorius ir režisierius. Man atrodo, jog šiandieniniam mūsų laike ši pjesė yra labai aktuali ir svarbi. Ji - kaip galimybė sustoti. Sustoti realiai, pasėdėti teatre ir pabūti ne tik tame „kitame“ pasaulyje, bet tuo pačiu pabūti ir savajame. Manau, jog mūsų gyvenime yra nemažai „paviršiaus“, nesigilinimo, tarsi netikrumo, „fasado“. Ir šis „fasadas“ dažnai yra pateikiamas kaip pagrindinė vertybė. Mes turim labai daug ironijos, kuri suteikia neva kažkokią viršenybę virš kitų. O juk būti nuoširdžiu yra gerokai sunkiau nei būti ironiškam. Ir, mano suvokimu, ši pjesė būtent apie tai ir kalba. Tiek menine, tiek vidine prasme“, - savo pamąstymais dalijosi D. Rabašauskas.

Vienu iš didžiausių iššūkių, kuriant spektaklį, režisierius įvardijo paprastumo perteikimo sudėtingumą. Taip pat ne mažiau svarbiu uždaviniu tapo išlaikyti pjesės autoriaus sukurtą pasaulio suvokimą. Pasak D. Rabašausko, kuriant pagal labai konkrečias pamatines vertybes analizuojančią medžiagą, svarbu yra išlaikyti režisūrinių sprendimų pusiausvyrą. „Iš profesinės pusės, visada sunku, kai spektaklyje vaidina daug žmonių. Nes visai aktorių komandai reikia labai susikaupti ir stipriai dirbti. O kalbant apie pačią pjesę, didžiausias iššūkis turbūt yra jos nesugadinti. Nes parašyta ji labai taikliai ir tiksliai. Ir tokiais atvejais, kai tekstas yra tikslus, negalima labai daug kažko prisigalvoti. Žinoma, kiekvienas darytų skirtingai, bet man atrodo, jog išlaikyti šitą pjesės autoriaus užduotą viziją to pasaulio, kurį jis sukuria, yra vienas iš didesnių uždavinių. Iš pirmo žvilgsnio pjesė yra labai paprasta. Ir tame paprastume yra tam tikri spąstai. Nes išgauti tą paprastumą nėra taip jau paprasta. Juk ir komedijoje nėra paprasta padaryti taip, kad būtų iš tikrųjų juokinga. Todėl daug dalykų reikia sudėlioti ir daryti labai atidžiai. Šioje pjesėje nereikia labai ryškių režisūrinių sprendimų. Čia kaip tik reikia išlaikyti labai aiškų, tikslų autoriaus sukurtą vidinį pasaulį“ – pasakojo D. Rabašauskas.

Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Spektaklio herojai – paprasti, viename miestelyje gyvenantys žmonės, kuriuos netikėtai sujungia įsiplieskusi vaikų meilė. Iš pradžių gali pasirodyti, jog pjesėje rodomi niekuo neišsiskiriantys žmonių gyvenimai su, atrodytu, ir šiandien mus ištinkančiomis situacijomis. Tačiau trijų dalių pjesė pasakoja žiūrovui apie pačius svarbiausius, tačiau dažniausiai nepajaučiamus gyvenimo momentus – gimimą ir vaikystę, brandą ir santuoką, laidotuves ir pomirtinį gyvenimą. Primena mums, kad taip, kaip atėjome į šį pasaulį, taip pat teks ir išeiti iš jo. Per šią nelengvą gyvenimo kelionę spektaklio stebėtojus ves ir susimąstyti ragins pagrindinis veiksmo herojus - „Režisierius“ (vaid. V. Masalskis).

Pats Th. Wilder‘is buvo garsus amerikiečių rašytojas ir dramaturgas. Didžiąją dalį savo vaikystės jis praleido Kinijoje. Ir, manoma, jog būtent ši priežastis lėmė jo, kaip rašytojo ir drmamturgo polinkį savo kūriniuose akcentuoti ramaus ir paprasto dabarties gyvenimo ir mirties faktą. Th. Wilder‘is net tris kartus buvo apdovanotas Pulicerio premija už pjeses „Per plauką nuo pražūties“ ir „Mūsų miestelis“, taip pat už romaną „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“. Už savo knygą „Aštuntoji diena“ rašytojas apdovanotas Nacionaline knygų premija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių