A. Jasenka: muzika teatre – tai dar vienas personažas (interviu)

Tai šio kompozitoriaus debiutas uostamiestyje. Ir, beje, spektaklyje gyvai muzikuos ne tik jis pats, bet ir trys grupės „Kontrabanda“ nariai, G.Grajauskas – taip pat. Pjesės autorius nelinkęs atskleisti siužeto, tačiau kompozitorius mielai pasidalijo mintimis apie kuriamą spektaklio muziką ir ne vien ją.

Vedė į susivokimą

– Ne dažnas spektaklis su gyva muzika, ir tai intriguoja. Kaip gimė tokia idėja?

– Mes su Oskaru dalijamės mintimis, kaip atskleisti tą laikmetį po mūsų Sąjūdžio revoliucijos, apie kurį ir Gintaro pjesė. Tuo metu skambėjo daug įvairios muzikos ir „Fojė“ atsirado. Iki „Fojė“ buvo „Antis“, kuri irgi muzikoje darė revoliuciją. Per muziką keitė žmonių sąmonę. Muzika ruošė žmones kokybiniam šuoliui mūsų gyvenime. Prisiminus Vakarų kultūrą, – tuomet šėlo pankrokas. Akivaizdus laisvės troškimas, pasipriešinimas sistemai, nesvarbu kokia jį būtų.

Gintaro pjesėje nėra šekspyrinės dramos, meilės trikampių, tačiau humanizmas, moralė, laisvė, susivokimas – šie dalykai labai išryškinti. Ir mes dėl to su Oskaru ėmėmės šio darbo. Su režisieriumi aptarėme, kokia galėtų būti muzika, o Gintaras groja grupėje „Kontrabanda“, kurios stilius atliepia pjesės atmosferą, troškimą pasakyti, kur mes einame ir kas atsitinka, kai nepaisome minėtų dalykų. O atsitinka dvasinės ir fizinės mirtys, ir tai jau drama. Pagrindinis personažas Poetas irgi trokšta laisvės, nori susivokti, tarsi jis būtų skaistykloje. O visi įvykiai apie jį veda į išsigryninimą.

To devintojo dešimtmečio chaosas vedė kone į susinaikinimą, prisimenant žurnalisto Vyto Lingio istoriją, kuris norėjo susivokti, ir tai jam kainavo gyvybę. Arba galima grįžti prie Romo Kalantos, kuris susidegino dėl to, kad kiti susivoktų. Mūsų tautai ir ne tik jai tai – labai svarbūs ženklai. Tai tuos dalykus pjesės pagrindinio herojaus Poeto personažu Gintaras yra labai tiksliai aprašęs. Yra dar vienas veikėjas – Bitininkas, kuris, kaip bitės medų, neša turtus į mūsų gyvenimą. Šioje pjesėje laiko matrica sudėliota per šiuos personažus. Iš tikrųjų Bitininkas ir Poetas – tai vienas ir tas pats personažas. Tarsi laiko verpetuose susitinki pats save ir pasikalbi. Tada ir praregi.

Suteiks gyvumo

– Ar dažnai tenka kurti muziką spektakliui, kuriam ji ne iš anksto įrašoma, o pasikviečiami muzikantai, grosiantys jo metu?

– Man teko kurti spektaklį su režisiere Yana Ross pagal vieno ryškiausių pasaulyje lenkų dramaturgų Tadeušo Slabodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Vėliau O.Koršunovas šią pjesę statė Norvegijoje. Tam spektakliui aš nutariau pakviesti varinių pučiamųjų kvintetą (vadovas Algirdas Januševičius). Gyva muzika dalyvavo labai svarbiai, nes toje pjesėje kalbama ir apie tai, kaip naciai vesdavo kalinius mirti. Tuomet grodavo pučiamųjų orkestras ir tai būdavo didelė šventė naciams, tarsi kokia darbo stovykla, siekiant pakelti nuotaiką žmonių, kurie bus nužudyti dujų kamerose. Arba kaip ir „Titanikui“ skęstant grojo kvartetas. Bet tai juk buvo  XX a. tragedijos. Šios dvi tragedijos yra sistemų padariniai, kai kapitalizmas, kuris buvo stipriai komercializuotas, ir iš to komercinio kapitalizmo gimęs nacionalsocializmas atvedė į krachą ne tik daugybę žmonių, bet apėmė Europą ir ne vien ją.

Man didelis malonumas sukurti muziką ne tik spektakliui, bet ir roko muzikos grupei „Kontrabanda“. Sąvoka „kontrabanda“ tikriausiai visiems suprantama, – tai, kas atgabenta slapčia ir visiems žmonėms sistemos yra uždrausta. Pvz., Lietuvos knygnešiai XIX a. slapta gabeno lietuvių kalba parašytas knygas. Bet tai nebuvo blogis. Tačiau sistema manė kitaip. Taigi PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA!

– Kokie kyla pavojai spektaklyje grojant gyvai, nes muzikantams ir aktoriams reikia sekti abipusio  ritmo?

– Nematau čia pavojų. Toks ir režisieriaus sprendimas, kad, įvykus kažkokiai mizanscenai, turi suskambėti devintąjį dešimtmetį atspindinti ar primenanti muzika ar daina. Tai   spektakliui suteiks gyvumo. Pjesės autorius G.Grajauskas yra grupės „Kontrabanda“ lyderis. Jis – ir spektaklio dainų tekstų autorius, ir balsas, ir gros bosine gitara. Saksofoną pūs Arvydas Jakubėnas, būgnus muš Kęstutis Bublys, kartu gitaros stygas brazgins Šventojoje gyvenantis australas Matas Teichmanas, o klavišiniais grosiu aš. Tai labai įdomu, tačiau tradicija nėra nauja, nes jau Antikos epochoje spektakliai buvo papildomi muzikavimu lyromis. Gal dabar toks gyvas grojimas suvokiamas kaip staiga kilusi naujovė. O man tai džiugu, nes muzika dramos teatre išsiskiria ypatingai. Tačiau vienas pagrindinių uždavinių, – kad  vykstant veiksmui nenutrūktų siužetinė linijai ir staiga muzika netaptų tokiu netikėtu, nepritampančiu skambesiu, tarsi koncertiniu numeriu.