Kas slypi po A. Kotliar slapyvardžiu?

Turbūt vargiai Klaipėdoje rastume dar vieną matematikos mokytoją, kurios parašytos pjesės statomos dešimtyse šalių. Maža to, mokytoja dar ir pati vaidina teatre. Žaisminga, šmaikšti, neieškanti žodžio kišenėje – tokia yra M.Gorkio mokyklos pedagogė Maja Tarachovskaja, savo kūrinius pasirašinėjanti Asios Kotliar slapyvardžiu.

Profesijos pasirinkimo niuansai

– Ar jūs klaipėdietė?

– Gimiau mažame Ukrainos miestelyje Iziaslave, bet, kai buvau visai maža, mano tėvų šeima atvyko gyventi į Klaipėdą, nes tėtis buvo jūrininkas, dirbo prekybos laivyne. Taip čia ir įsikūrėme.

– Kaip atsitiko, kad pasirinkote matematikos mokytojo profesiją?

– Būsiu atvira – tarybiniais laikais vyravo labai stiprios antisemitinės nuotaikos. Jos buvo jaučiamos visur. Vidurinę mokyklą baigiau kaip tik 1980-aisiais. Tuomet neapykanta žydams buvo netgi labai atvira. Pavyzdžiui, tada į mediciną žydų tautybės vaikai nebuvo priimami. Mano mergautinė pavardė – Feldman. Studijuoti režisūrą ar aktorystę, kur labai norėjau, turint žydišką pavardę, buvo tiesiog neįmanoma. Tada gelbėjo tikslieji mokslai, ir dauguma mano tautiečių pasirinko fizikos ar matematikos studijas. Ten ir konkursai buvo mažesni, ir galimybė nekvailam vaikui gauti aukštąjį išsilavinimą. Nors, tiesą sakant, aš visada norėjau dirbti mokykloje. Todėl įstojau į Kaliningrado universitetą. Man matematika visada patiko, patiko logika ir šio mokslo griežtumas.

– Kalbate apie antisemitizmą. Kaip tai pasireiškė?

– Antisemitizmas tvyrojo visur. Tada buvo pasakyta labai aiškiai, kad su tokia pavarde geriau niekur nelįsčiau. Tą patyriau net vaikystėje. Niekur dėl to nedingsi. Juk Antrojo pasaulinio karo metu beveik visi Lietuvos žydai buvo sunaikinti, baisios žudynės vyko ir Ukrainoje. Mano senelė, tėčio mama, po karo grįžusi iš evakuacijos Kazachstane, dalyvavo savo artimųjų ekshumacijoje. Visi jie, 19 žmonių, buvo nužudyti. Juos suginė į gilią duobę, sustatė glaudžiai vieną šalia kito ir sušaudė. Kai atkasė, jie toje duobėje taip ir stovėjo su vaikais ant rankų. Taip buvo. Nekenčiu visko, kas susiję su karu.

Autorinių teisių "vagystė"

– Sėkmingai baigėte studijas, pradėjote dirbti mokykloje, o kada pradėjote kurti pjeses?

– Maždaug prieš 10 metų. Tada kaip tik buvo pats švietimo sistemos pertvarkos įkarštis, mokykla, kurioje dirbau, iš vidurinės tapo pagrindine, vyresniųjų klasių mokinių nebeliko. O pas mus mokykloje veikė mokinių teatras "Kaukė", kuris tarptautiniuose konkursuose skynė laurus, jame vaidino būtent vyresnieji. Teatro nebeliko. Tada mes atėjome pas režisierę Galiną Semionovą ir pasiūlėme kurti mokytojų teatrą. Visoms artistėms – apie 50 metų. Pradėjome ieškoti pjesių, kurios tiktų tokiai trupei. Paaiškėjo, kad tinkamų kūrinių tiesiog nėra. Radome vieną tokį V.Krasnogorovo kūrinį "Nuotakos kambarys". Perrašiau jį ir pritaikiau 8 artistėms vietoj 15. Pradėjome rodyti. Visiems labai patiko. Ir mes nuvykome į Sankt Peterburgo mėgėjų teatrų festivalį.

– Ar ten ir įvyko lūžis, nulėmęs jūsų kūrybinį kelią?

– Tai buvo lygiai prieš 10 metų. Mes buvome tokios laimingos, tokios drąsios: mūsų spektaklis – populiarus. Sankt Peterburge prieš pat pasirodymą staiga apsireiškė to kūrinio autorius. O mums atrodė, kad visi rašytojai jau kadaise mirę. Bet šitas, pasirodo, gyvas, sveikas ir dar atėjo pažiūrėti mūsų spektaklio. Buvo likusios kelios minutės iki pasirodymo. Prie Galinos Ivanovnos (Semionovos – A.D.) priėjo toks inteligentiškas senukas ir sako: "Sveiki, o aš – V.Krasnogorovas." Mus visas apėmė siaubas. Pjesė perdaryta, sutrumpinta, autoriaus leidimo tam niekas neprašė. Jis mums pradėjo kalbėti apie autorių teisių įstatymus. O mes, kaip iš mėnulio nukritusios, tik tada suvokėme, ką padarėme. Pradėjome kažką mykti, atsiprašinėti ir staiga viena mano kolegė parkrito prieš jį ant kelių ir krūtininiu sodriu balsu išmeldė: "Tik leiskite suvaidinti!" Jis pasakė: "Žinoma, vaidinkite, mes pakalbėsime po to."

– Ar tas pokalbis įvyko?

– Taip. Jis prie manęs priėjo po spektaklio ir tiesiai paklausė, ar aš perrašiau jo pjesę? Ėmiau raudonuoti iš gėdos, supratau, kad padariau šventvagystę, pasikėsinau į svetimą kūrinį. Ėmiau atsiprašinėti, o jis man sako: "Nežinau, kaip jums tai pavyko, bet jūs absoliučiai neiškraipėte mano dramaturgijos." Jis pasakė, kad išlaikiau jo stilių, kad man neturi jokių priekaištų, tiek perdarytas kūrinys, tiek pats spektaklis jam labai patiko. Man kaip akmuo nuo širdies nusirito. Ir, kai mes jau važiavome namo, mano galvoje jau virė mano pačios pjesės užuomazgos.

Stresas pralaužė ledus

– Po šio susitikimo su V.Krasnogorovu jūs ėmėte pjeses rašyti pati?

– Nežinau kaip, bet po susitikimo mano galvoje pradėjo suktis siužetas. Grįžusi namo užrašiau pjesę "Svetimas gyvenimas". Ir mes ją taip pat pastatėme. Spektaklis laurus skynė visuose mėgėjų teatrų festivaliuose ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Taip pradėjau rašyti.

– Kaip jums tai pavyksta?

– Mintys aplanko netikėtai. Kartais man pakanka pamatyti kokį nors mažą piešinuką ir išsivysto siužetas. Kūrybinio mechanizmo paaiškinti negaliu. Tiesa, skaičiau teorines knygas, kaip reikia rašyti pjeses. Bet man taip niekada nepavyks, kaip ten parašyta. Profesionalai turi galvoti, ką rašyti, o aš atsiduodu likimui ir darau savaip.

– Pasirašinėjate A.Kotliar pseudonimu. Kodėl būtent jį pasirinkote?

– Vienos mano senelės vardas buvo Asia, o kitos – Fanios mergautinė pavardė buvo Kotliar. Abi man buvo tarsi angelai sargai. Jos mano gyvenime buvo kažkas ypač švento ir šviesaus, nes neturėjau nė vieno senelio. Senelės su manimi buvo visada, o žydų šeimoje senelė – ypatingas asmuo. Senelės mane dievino, nes buvau vyriausioji anūkė. Senelė Asia davė savo kraują, kai man trijų savaičių amžiaus darė visišką kraujo perpylimą. Manyje teka jos kraujas. O senelė Fania neteko visų savo vaikų, liko tik mano tėtis, kuris buvo jos visa gyvenimo prasmė. Ji buvo labai išmintinga, buvo religinga, nevalgė kiaulienos, šventė žydiškas šventes net tada, kai jų negalima buvo švęsti. Ir kai pradėjau kurti pjeses, jau žinojau, kad būsiu Asia Kotliar. Nors mano vyras, pamenu, juokavo, kad afišose galėtų būti parašyta ir Tarachovskajos pavardė.

– Kiek parašėte pjesių ir kur jos pastatytos?

– Rašau rusų kalba, taip jau susiklostė. Esu parašiusi 40 pjesių, jas stato ne tik Rusijoje iki pat Usurijsko, bet ir Izraelyje, Kanadoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, visose buvusios Tarybų Sąjungos respublikose, taip pat Ukrainoje, o tai man labai svarbu. Ypač populiari pjesė "Mamulės" (rus. "Mamki"), maniau, kad ten šis kūrinys bus nepriimtinas. Mano pjeses stato ir mėgėjų, ir profesionalų teatrai.

Savo kūrinius dovanoja

– Kaip sužinote, kad pagal jūsų kūrinius statomi spektakliai?

– Kai parašau pjesę, paleidžiu į internetą ir paskelbiu, kad jei kam kils noras pastatyti spektaklį pagal mano kūrinį, praneškite man, rašau, kad man iš jūsų nieko nereikia, tik noriu jus palaiminti ir pasidžiaugti kartu su jumis. Kai kurie su manimi susisiekia, kai kurie – ne, bet kai į paieškos sistemą internete įrašau savo pseudonimą, "iššoka" visa informacija, kas kur ką daro. Tada jau rašau jiems ir dėkoju, kad stato mano pjeses. Ir visada man atsako. Honorarų aš negaunu, man tai neaktualu, nes rašau ne dėl jų. Visada pabrėžiu, kad nesu rašytoja, o tuos kūrinius tik užrašau. Tą dovaną gavau iš Dievo ir tai vertinu kaip dovaną.

– Kaip jūs priėmėte tą Dievo dovaną?

– Pradžioje labai išsigandau. Kai mane aplanko mintys, sėdu prie kompiuterio ir rašau, krečiama vidinio drebulio, kurio apsakyti neįmanoma. Kai rašau, man niekas aplinkui jau nebeegzistuoja. Prieš pradėdama rašyti, atsiverčiu tokio žydų išminčiaus, rabino sentencijų knygą ir už kurių eilučių užkliūna mano akis, toks ir būna būsimos pjesės leitmotyvas. Dar nežinau nei tos pjesės turinio, nei siužeto, tik tas eilutes. Visose mano pjesėse yra sentencijų iš tos knygos. Esu labai dėkinga savo šeimai, nes kai pradedu rašyti, tarsi prapuolu iš gyvenimo keletui parų. Pasitaiko, kad kūrybinės mintys mane užplūsta mokykloje, per pamokas. Tada mintyse meldžiu savo būsimų herojų, kad jie nepabėgtų, bet palauktų, kol galėsiu jiems skirti dėmesio. Tada grįžtu namo ir pasineriu į kūrybą. Kai rašau, kartais verkiu, nes realiai matau savo herojus ir užrašinėju tai, ką jie kalba.

– Kas yra jūsų pirmieji skaitytojai?

– Mano tėtis ir mano geriausia draugė Irina Aleksejenko, su kuria kartu dirbu mokykloje ir vaidinu teatre. Kartą rašiau pjesę iki keturių ryto ir nusiunčiau Irinai, ji perskaitė ir parašė man pastabas. Ji kažkaip geba mano pjesėse pamatyti tai, ko aš net pati nepastebiu. Ji duoda vertingų patarimų, kur dar reikia ką pataisyti ar papildyti.

– Ar Klaipėdoje jums patinka gyventi?

– Labai, labai myliu Klaipėdą. Matau, kaip miestas auga, gražėja, nepaisant to, kad daug žmonių iš čia išvažiuoja. Mūsų miestas provincialus, lyginant su Kaunu ar Vilniumi. Čia nėra tokio audringo kultūrinio gyvenimo, bet man patinka provincija. Klaipėda – mano namai, čia – mano šeima, čia gyvena visi trys mano sūnūs. Labai svarbu, kad jie yra čia. Ir man labai gaila, kai lietuvių vaikai išvažiuoja. O taip neturėtų būti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. rugpjūčio 15 d. Iziaslave, Ukrainoje.

Nuo 1964 m. gyvena Klaipėdoje, kur pabaigė vidurinę mokyklą.

1986 m. baigė Kaliningrado universitetą, kur įgijo matematikos mokytojo specialybę.

Pastaruosius 20 metų mokytojauja M.Gorkio progimnazijoje Klaipėdoje, rašo pjeses ir vaidina mėgėjų teatre.

Su vyru Jevgenijumi užaugino tris sūnus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Katia

Katia portretas
Молодчина! Tokios asmenybes nepamirsti ir po 15metu baigusi mokykla! Sekmes ir kurybiningumo!

olga

olga portretas
Вы умничка, сыновья ваши золото, дай Бог вам крепкого здоровья и долгих лет!

Sekmes

Sekmes portretas
Gera straipsnis, dekui autorei bei sio straipsnio Tamstai Mokytojai, nuosirdu.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių