Klaipėdą į Hamburgą iškeitusi J. Herlyn: dabar „nuotykiauju“ rafinuočiau (interviu)

Gyvendamas užsienyje ir labai ribotai bendraudamas su tautiečiais, nori nenori prarandi intymų ryšį su gimtąja kalba. Žodynas blanksta, sakinių struktūra keičiasi. Žodžiai tai slapstosi, tai šoka krakoviaką. Pajutau, kad jei noriu parašyti romaną lietuvių kalba –  tai paskutinis šansas. Esu senamadė: norėjau suspėti su laikmečiu, kol neišnyko popierinės knygos, kurias galima liesti, braukyti pieštuku, o ne tik skaityti monitoriaus ekrane.

Meilės ieškojimo keliu

– Jūsų romanas ne tik lietuviškas, bet ir klaipėdietiškas?

– Iš tikrųjų norėjau jame atkurti 1994–1999 metų Klaipėdą, su jos kavinėmis ir klubais, kurių dabar nebėra arba kurių pavadinimai pasikeitė; su realiomis to meto asmenybėmis, kurios knygoje save tikrai atpažins; tą Klaipėdą, kai Vytautas Grubliauskas buvo ne Klaipėdos meras, o tiesiog Kongas ir grojo „Kurpiuose“... Mano brolis ir jo žmona sociologai Liutauras ir Sigita Kraniauskai su savo kolegomis tai atliko mokslinėje studijoje „Klaipėdos diskursai 1990-2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“, o aš pabandžiau klaipėdietišką gyvenimo būdą atkurti romane.

– Kas dar slypi po „Trijų mano vienintelių“ viršeliu?

– Kažkada dėsčiau „Meilės filosofijos“ kursą. Man pačiai labai priimtina atrodė XIX amžiaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo teorija. Jo knyga „Meilės prasmė“ – tai tarsi filosofinis mano romano pagrindas. Arba, kitaip pasakius, „Trys mano vieninteliai“ – tai gyvenimiška, visiems suprantama kalba parašyta „Meilės prasmės“ interpretacija.

Tai asmenine patirtimi paremtas romanas apie meilės kelius ir klystkelius. Klaipėdietiškame fone rutuliojamas intymus ir gyvenimiškas pasakojimas apie moterį ir jos pasirinkimus, apie meilės trikampius ir daugiakampius, į kuriuos mus dažnai įmeta likimas, ir apie tai, kad gyvenimas be meilės yra tuščias ir beprasmis. Tai romanas apie meilės esmę ir sielos kančias, apie tai, kaip meilė „nutinka“ ir to jos tikrumo jokiomis pastangomis negali išgauti.

1994-ieji... Užsieniečiai „atranda” Lietuvą ir jos moteris, o moterys – pasaulį. Klaipėdietė Kamilė, kaip ir visos šio pasaulio moterys, ilgisi ir ieško tikros meilės. Dėl šio jausmo ji pasiruošusi viskam – atvira širdimi nerti į gyvenimo sūkurius, atsiduoti  nuotykiams ir tikėti stebuklais. Klaipėdoje Kamilė susipažįsta su Ali iš Jordanijos, kuris pakviečia jauną moterį švęsti Naujuosius Stambule. Taip prasideda nenuspėjamų įvykių grandinė, leidžianti Kamilei pažinti visas gyvenimo spalvas. Kartu su Kamile skaitytojai pabuvos Graikijos salose, Rio karnavale ir net už Poliarinio rato. Tik po daugelio įvykių Kamilė supras, kad tai buvo kelionė į save, per labai vingiuotus ir dažnai duobėtus meilės bei aistros kelius. Knygoje trys dalys: Ali, Polas ir Arūnas. Tai trys Kamilės vyrai ir atskiri jos moteriškos brandos etapai. 

Šitoje istorijoje yra daug tikrų išgyvenimų, realijų, santykių. Daug joje ir prieštaravimų, bet kai esi įvykių sūkuryje, nėra kada svarstyti ar vertinti – tave neša srovė... Tai meilės ieškojimo kelias, kuriuo lemta vienaip ar kitaip praeiti kiekvienam. Ir tikrai verta tam tikrame šio kelio taške sustoti, atsigręžus atgal, suprasti, kaip jame atsidūrei, ir... eiti toliau.

Gyvenimas yra labai prieštaringas... Tai tiesa, kurią atrandu iki šiol. Mes visi ieškome meilės ir harmonijos, radę – stengiamės išlaikyti, kaip galime, bet ... Visada atsiranda kažkas, kas tą harmonijną sugriauna... Tada patenki „tarp girnų“, ir vėl nebesupranti, kas gerai, kas blogai, kas tikra ir kas ne. Jei pavyks išlaikyti pusiausvyrą, gali ateiti atsakymai...  Jei ne, tada vėl ieškai...

Jei tai nutinka...

– Kadangi rašote apie meilę ir apskritai savo gyvenime daug dėmesio skyrėte šio fenomeno analizei, ką patartumėte moterims, kurios meilės ieško ir vis neranda?..

– Meilė... Metams bėgant aš vis dažniau į klausimus atsakau kaip Sokratas: aš žinau, kad nieko nežinau. Galiu teigti tik tiek, kad meilė „nutinka“, jos neprisišauksi, neišsibursi, nesusikursi.

Vienam tai lemta gyvenime patirti galbūt ir ne kartą, ir ne du, o kitiems – ne. Nuo ko tai priklauso, nežinau. Tikriausiai tai likimas. Bet jei tai nutinka, atsiduokite meilei, nes tai labiausiai žmogaus esybę sukrečiantis jausmas, išlaisvinantis neįtikėtinas kūrybines galias. Tačiau tai tikrai nėra rožių žiedlapiais klotas kelias... Bet žmogus juk negali gyventi nuolatiniame sukrėtime. Todėl ir iškrentame iš tos meilės būsenos, ji transformuojasi į švelnumą, pagarbą ir kitus jausmus, kurių visumą daugelis ir vadina meile... Filosofuoti apie meilę yra lengviau nei mylėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nulis

nulis  portretas
Yra geras rusų posakis: "ne radis krasivoj, a radis ščastlivoj... Baisi, keistoka, imdavo tuos vyriškėlius patalogiškai, su instinktu. O romanas apie ką? Apie tarpkojį. Nulis... Gerai, kad vis tie trys neatėjo į knygos pristatymą. Gal ne knygos, o patelės" užrašų".

Hmmmm

Hmmmm portretas
Senstam....gal knygos,o gal maisto papildai....spakliukai veikia?Geriau tiktu zurnaliuke "zMONES" ,skirtame tikriems zmonems....tipo naujiesiems lituviams....

Nu kaži

Nu kaži portretas
Na pagal foto, nevisai į moterį :)
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių