Klaipėdos etnokultūros centre – paskaita ir žemaičių gramatikos pristatymas

  • Teksto dydis:

Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) trečiadienį 17.30 val. archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas skaitys paskaitą „Daunoravos dvaras Šiaurės Lietuvoje ir protestantiškos kultūros kontekstai“, o ketvirtadienį 17.30 val. rengiamos Juozo Pabrėžos knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ sutiktuvės.

Pasakos apie dvarą

2017 m. pabaigoje, minint Reformacijos 500 metų sukaktį, lietuvių ir vokiečių kalbomis išleista Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo, archeologo dr. E.Vasiliausko knyga „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“.

Studijai parašyti pasitelkti iki šiol nežinomi, daugiausia Latvijos valstybės istorijos archyve saugomi, XVII–XIX a. rašytiniai, 1786–1949 m. kartografijos, XX a. pirmosios pusės ikonografiniai šaltiniai. Ji pristato kadaise Šiaulių paviete, karališkosios ekonomijos valdų apsuptyje, buvusio didžiausio privataus Daunoravos dvaro raidą – nuo seniausio paminėjimo 1557 m. iki mūsų dienų. XIX a. viduryje iškilę ir dabar fragmentiškai išlikę dvaro sodybos statiniai (didelis medinis ponų namas (1853 m.), mediniai, mūriniai, moliniai ūkiniai, gyvenamieji pastatai fachverko konstrukcijų frontonais, statyti nagingų meistrų, būdingesni gretimo Kuršo tradicinei architektūrai), parkas ir sodas suteikė žaismingumo monotoniškam Žiemgalos lygumų kraštovaizdžiui.

Daunoravos dvare ypač buvo išplėtota ūkinė veikla, laikinai XIX a. dvaras vis tapdavo baronų  Franckų šeimos rezidencija. Jo savininkai įsitraukė į įvairių Kurše ir Livonijoje veikusių ūkinių ir kultūrinių organizacijų veiklą. Iš čia į Kuršo provincijos muziejaus rinkinius pateko vieni pirmųjų archeologinių radinių iš Lietuvos (1828 m.), dailės darbų (dailininko Hermanno Friedricho Waeberio (1761–1833) 12–13 Kuršo pilių akvarelinių piešinių) ir kt.

Su dvaru taip pat susijęs nuo XVII–XVIII a. didelės latvių evangelikų liuteronų bendruomenės – dundurniekų (nuo dvaro latviško pavadinimo Dundurmuiža) susiformavimas.

Apie visa tai plačiau bus galima išgirsti archeologo dr. E.Vasiliausko paskaitoje „Daunoravos dvaras Šiaurės Lietuvoje ir protestantiškos kultūros kontekstai“ balandžio 11-ąją.

Pristatys knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“

Kitądien vyksiančiame J.Pabrėžos knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ pristatyme dalyvaus autorius, taip pat Klaipėdos universiteto docentės dr. R.Vildžiūnienė ir dr. J.Lubienė.

Knyga, kurią dar galima pavadinti žemaičių gramatika, yra autoriaus viso gyvenimo svarbiausias ir brangiausias darbas. J.Pabrėža tikisi, jog šiuo leidiniu pavyko įrodyti, kad yra žemaičių kalba, kuri turi tris ryškias tarmes: šiaurės žemaičiai dounininkai, pietų žemaičiai dūnininkai, vakarų žemaičiai donininkai, taip pat šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmes bei daugybę smulkesnių šnektų ir šnektelių. Pats svarbiausias žemaičių kalbos tapatybės ženklas ir statuso įrodymas yra tai, kad žemaičių kalba turi visus kiekvienai kalbai privalomus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archajiškų, senesnių ypatybių, garsų, formų, ko šiandien nebėra bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.

Džiugu, kad šiandien pagal doc. dr. J.Pabrėžos ir prof. A.Girdenio sunormintą žemaičių rašybą gausiai rašomi ne tik straipsniai, atskiri kūrinėliai, skyreliai ar kampeliai rajoniniuose laikraščiuose, bet leidžiamos gero lygio, solidžios knygos žemaičių kalba. Knygoje yra pluoštelis Žemaitijoje užrašytų žemaitiškų posakių, patarlių, priežodžių. Vienas autoriaus mėgstamiausių yra toks: „Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi.“ Tas posakis yra kaip amžinas priminimas, kad reikia atsivožti, atsiverti ir daryti gimtajam kraštui gerus darbus. J.Pabrėža yra šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo akmenų (žemaitiškai – kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių. Viliamasi, kad ši knyga padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos stiprumą, gyvybingumą, unikalumą.

Įėjimas į abu renginius – nemokamas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių