Klaipėdos muzikiniame teatre skambės gravitacijos jėgoms nepaklūstantis balsas

Tarptautiniu menų projektu „Jūros mūzos” naująjį sezoną pradėjęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šeštadienį publikai pristatys jau antrąjį projekto renginį. Šįsyk – su lenkų kilmės soliste iš Vokietijos Katarzyna Dondalska (koloratūrinis sopranas).

Operos gerbėjų vertinama dėl savo „fenomenalaus, gravitacijos jėgoms nepaklūstančio balso” viešnia koncerte „Dainuok su manimi” kartu su teatro orkestru atliks vokiečių kino muzikos kompozitoriaus Franzo Grothes kūrinius.

Muzikantai – visa šeima

– Esate laiminga dėl to, ką šiandien veikiate? Visuomet svajojote gyventi muzikos pasaulyje?

– Taip jau nutiko, jog esu kilusi iš šeimos, kurioje labai gilios muzikavimo tradicijos, todėl viskas, galima sakyti, susiklostė natūraliai. Aplinkiniai mus dažnai vadindavo „skambančiais Dondalskų namais“. Reikėtų pradėti nuo to, jog beveik visi mūsų šeimoje groja smuiku: senelis buvo Lenkijos radijo simfoninio orkestro Bydgoščiuje ir Pamario filharmonijos smuikininkas bei garsus pedagogas, dėstęs man smuiko pradmenis. Tėtis Košalino ir Olštyno filharmonijose dirbo koncertmeisteriu. Vyresnysis brolis ir sesuo – taip pat koncertmeisteriai, o jaunesnysis brolis – koncertmeisteris, studijuojantis smuiką ir dirigavimą. Tik mūsų mama groja perkusija. Mano vyras Stefanas Johannesas Walteris – kompozitorius, dirigentas, perkusininkas.

– Kaip tuomet į jūsų gyvenimą atėjo dainavimas?

– Kaip minėjau, mūsų šeimoje muzikavimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Smuikas – tai instrumentas, kuriam buvau mokoma rodyti didžiulę pagarbą bei atidumą. Būdama 14-os pirmąkart išgirdau Placido Domingo atliekant Don Chose ariją iš G.Bizet operos „Karmen“. Buvau pakerėta jo švelnaus, aksominio balso tembro.

Vėliau, smuikininkų konkurse atlikdama Pablo Sarasate’s „Karmen fantaziją“, supratau, jog visą tai, ką groju, trokštu perteikti balsu. Štai po to ir nuėjau į savo pirmąją dainininkų perklausą pas prof. Ireną Boguckiej-Olkowskiej Olštyno muzikos mokykloje. Ji pastebėjo mano balso tembrą ir jo galimybes. Tiesa, dainuoti nuo pat pradžių teko kur kas aukštesniu diapazonu, nei mano išsvajotoji partija. Tik vėliau atradau F.Grothes sukurtą ir mano balsui puikiai tinkančią „Baltąją Karmen“, kuri skambės ir koncerte Klaipėdoje.

Tęsė mokslus svetur

– Tapote diplomuota operos soliste ir smuikininke. Vis dėlto jus šiandien scenoje matome kaip dainininkę. Ar vis dar paimate į rankas smuiką?

– Dėl to, jog sekdama šeimos tradicijomis tapau smuikininke, anaiptol nesigailiu – smuikas pravertė mano vokalo studijoms, ypač įvaldant koloratūrinę techniką. Tiesa, daug metų grojant vienu instrumentu kategoriškai nuspręsti susikoncentruoti į visai ką kita nebuvo lengva. Kartais smuiką į rankas paimu ir savo soliniuose koncertuose, pavyzdžiui, prieš ariją „Liebe du Himmel auf Erden“ iš F.Leharo operetės „Paganinis“. Matau, jog publikai tai patinka. Žinoma, tai ne tas pats, kas atlikti J.Brahmso koncertą smuikui ir orkestrui, tačiau laiko viskam neužtenka...
 

– Savo muzikinę karjerą pradėjote Lenkijoje. Dėl kokių priežasčių išvykote mokytis ir dirbti į Vokietiją?

– Viskas labai paprasta. Tuo metu, kai mokiausi muzikos, Lenkijoje ekonominė padėtis buvo labai sudėtinga. Abu tėvai dirbo filharmonijoje, kurią ketino uždaryti. Trūko pinigų mokslams, todėl teko pačiai ieškoti galimybių tęsti juos svetur. Taip prof. Wandos Wiłkomirski ir bičiulių iš Bavarijos dėka jau po pirmųjų studijų metų Gdanske išvykau studijuoti į Vokietiją, Viurcburgą. Ten ir baigiau mokslus Grigorijaus Zhislino smuiko ir Juttos Bucelis-Dehn vokalo klasėse.

– Vokietija garsėja giliomis operos tradicijomis: šioje šalyje daugiau kaip 80 operos teatrų, o patys vokiečiai operą renkasi dažniau nei džiazo, roko ar popmuzikos koncertus. Ar iš tiesų Vokietija – kone tinkamiausia vieta operos solistės karjerai skleistis?

– Tiesa – Vokietijoje operos be galo daug... Deja, to paties negalima pasakyti apie gerus operos režisierius. Pastarieji dažnai nieko nenutuokia apie dainavimą, todėl nukenčia spektaklių muzikos kokybė. Inscenizacijos dažnai nekokybiškos, menkavertės.

Balsas neturi ribų

– Ar dėl šios priežasties dažniau koncertuojate nei pasirodote operos scenoje?

– Turiu pripažinti, jog daug mieliau dainuoju koncertuose. Čia aš, kaip sakoma, pati esu savo likimo kalvis. Mėgstu tiesioginį kontaktą su publika. Tai beveik neįmanoma operoje. Su koncertais susiję ir mano patys gražiausi prisiminimai. Vieni įspūdingiausių mano karjeroje pasirodymų vyko Čikagos koncertų salėje, Disney koncertų salėje Los Andžele, Avery Fisher koncertų salėje Niujorke, Johno F.Kennedy scenos meno centre Vašingtone, Stokholmo koncertų salėje. Stulbinamu grožiu pavergė Hiustono operos teatras su daugybe vienas iš kito aukštyn kylančių balkonų. Tolimiausiojo, stovint scenoje, plika akimi beveik nematyti, tačiau pačiame viršuje įrengtas ekranas, leidžiantis publikai iš arti stebėti solistų pasirodymus. Neįtikėtina, jog tokio dydžio rūmuose balsas puikiai skamba be jokio įgarsinimo. Vis dėlto akustiškai geriausia salė, kurioje man iki šiol yra tekę dainuoti, – Berlyno filharmonija.

– Kas jums yra geras solisto pasirodymas?

– Kai pasirodymas atima žadą ir nebereikia analizuoti, kodėl taip jaučiuosi. Kai atliekama graži muzika ir puikiai suderinama atlikimo technika, ekspresija bei vaidyba, tuomet pasirodymas yra geras.

– Kaip pati ruošiatės išėjimui į sceną?

– Mano pasiruošimas paprastas: prasidainuoju, išgyvenu žodžiais nenusakomą jaudulį  ir einu į sceną. Tą minutę, kai pradedu dainuoti, viskas vėl būna gerai.

– Esate itin vertinama dėl savo įstabaus, kritikų teigimu, „jokių ribų neturinčio“ balso. Tai įgimtas talentas ar nuoseklaus darbo rezultatas?

– Manau, jog šiuo atveju abu faktoriai buvo svarbūs.

Sveikata – labai svarbi

– Jūs – koloratūrinis sopranas. Tems, kas nežino, kuo ypatingas šis balso tembras, koks jo repertuaras?
 

– Tai gražus, ypač aukštas balso tembras, gebantis skleistis įvairiomis spalvomis (anglų k. to colour). Norint tinkamai jas perteikti, solistui svarbu meistriškai išdainuoti įvairiausias savo muzikinės partijos puošmenas, „ornamentus“. Jų gausu Nakties karalienės partijoje W.A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“, Zerbinetos – R.Strausso operoje „Ariadnė“, Lakštingalos – I. Stravinskio to paties pavadinimo operoje ir daugelyje kitų.

– Kaip ir kiekvienu muzikos instrumentu, balsu tenka ypatingai rūpintis?

– Žinoma, svarbu saugotis peršalimų. Apskritai gera sveikata solistui labai svarbi.

– Jūsų pasirodymas Klaipėdoje – vienintelis Lietuvoje. Kaip susiklostė aplinkybės, jog svečiuositės čia su jau minėto vokiečių kompozitoriaus F.Grothes kūriniais?

– Prieš metus F.Grothes kino filmų muziką atlikau Torūnėje drauge su Torūnės simfoniniu orkestru ir dirigentu Dainiumi Pavilioniu. Jis ir pasiūlė su šia programa atvykti į Klaipėdą. Asmeniškai aš pamilau F.Grothe dėl jo nuostabios – melodingos, jaudinančios – muzikos. Tikiuosi, gerą įspūdį ji paliks ir jums.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai šiems metams baigiantis?

– Artimiausiu metu vėl grįšiu prie Nakties karalienės „Deutsche Oper am Rhein“  Diuseldorfe. Gruodį laukia koncertai Berlyno filharmonijoje, naujametinis koncertas – Kanadoje, Monrealyje. Su nekantrumu laukiu savo debiuto festivalyje „Kissinger Sommer“ 2014-aisiais. Jame pasirodysiu su tokiais muzikantais kaip Dmitrijus Korchakas ir Maciejus Pikulski’s. Kitąmet numatyta daug koncertų ir Lenkijoje – Košaline, Olštyne, Čenstakave bei kitur. Dėl visų ir kiekvieno jų be galo džiaugiuosi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių