Klaipėdos muzikinio teatro artistė A. Krasauskaitė: nesu klasikinė gulbė

Grakščios, lengvos it drugeliai balerinos gyvos tik salotų lapais ir domisi tik tuo, kas susiję su šokiu. Baleto šokėja, choreografė Aušra Krasauskaitė pripažįsta, jog klasikinis baletas vis dar apipintas gausybės mitų, kuriuos griauti – nelengva.

Norėjo išsižadėti baleto

Neseniai vaidmeniu spektaklyje "Altorių šešėlyje" sužibėjusi Klaipėdos muzikinio teatro artistė, šokio teatro "Padi Dapi Fish" komandos narė šypteli – vienintelis tikrai ne mitas, jog baleto artistams tenka išlieti nemažai juodo prakaito.

– Po M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto šokėjos karjeros galėjote siekti Vilniuje, tačiau tokios perspektyvos nesuviliojo?

– Atvirai kalbant, po mokyklos išvis nebenorėjau šokti. Pasakiau – jokių baletų, jokių šokių. Tas metas dabar atrodo tarsi kažkokia migla. Tuo metu išgyvenau savotišką krizę, buvau sutrikusi po tų devynerių metų Vilniuje, nežinojau, kur nupulti, ką daryti. Gal buvau pervargusi nuo tos disciplinos? Maniau, kad jei dar kartą atsistosiu prie atramos, supykins. Tačiau to išvengti vis tiek nepavyko, nes grįžusi į Klaipėdą įstojau į choreografijos specialybę. Žinoma, buvau padavusi prašymus ir į kitas specialybes, bet juk savęs neapgausi.
Manęs vis klausdavo, kodėl neinu šokti į Muzikinį teatrą. Atsisakinėjau ilgai, sakiau, kad man to nereikia. Galiausiai pavasarį paskambino trupės vadovas ir prikalbino pabandyti.

– Kas jus šiandien laiko Klaipėdoje?

– Tiesiog man čia labiau patinka žmonės. Čia viskas paprasčiau ir mažiau snobizmo. Čia juoda yra juoda, o balta yra balta. Kiti dalykai, kurie laiko Klaipėdoje – mano veikla, teatras, taip pat dirbu su choreografe Agnija Šeiko, baleto studijoje mokau šokti mergaites. Čia turiu širdies draugą.
Man atrodo, kad jei žmogus aktyvus, veiklus, jis ir gūdžiausiame kaime suras kur save realizuoti. Visada paprasčiausia pareikšti, kad čia neįdomu, kad čia provincija, bet tai paprasčiausiai išsisukinėjimas. Be to, aš Klaipėdos provincija nelaikau.

Liedavosi ašarų pakalnės

– Metus menų mokykloje prisimenate kaip košmarą?

– Kai kurie mano klasės draugai iki šiol apie tai kalba su labai didele nuoskauda. Aš veikiau į tai žiūriu kaip į tam tikrą savo gyvenimo etapą. Kita vertus, ši patirtis užgrūdino, metai M.K.Čiurlionio menų mokykloje išmokė savarankiškumo, disciplinos.
Asmeniškai man sunkiausia buvo gyventi bendrabutyje, labiausiai trūkdavo namų šilumos, ir dar tokia keista buitis užklupo. Vaikui tai yra per sunkūs išbandymai. Juk į mokyklą patekau būdama vos 10-ies. Kai reikėdavo išvažiuoti iš namų, liedavosi ašarų pakalnės, esu ir iš geležinkelio stoties pabėgusi. Maistas, režimas – jau kiti priedėliai prie viso to. Vilniečiai grįždavo namo ir bent turėdavo kam pasiguosti. Matydama tokias mano kančias, mama buvo pasiryžusi atsiimti mane iš mokyklos, bet aš ir mamos, ir baleto labai norėjau.

– Ar iš perspektyvių vaikų būsimuosius baleto artistus įmanoma išugdyti tik M.K.Čiurlionio mokykloje?

– Šiuo metu – taip. Ir čia net ne miestų problema. Profesionalia balerina gali tapti tik Vilniuje. Tai yra kompleksas pamokų, daug dėstytojų. Esu girdėjusi minčių, jog būtų galima kažką tokio daryti ir Klaipėdoje, kad vaikams nereikėtų važinėti į Vilnių. Bet gal tokio poreikio neatsirado.

Gali ir nori šokti

– Kada jūs pati supratote, kad būsite balerina ir niekas kitas?

– Gal tai ir banali istorija – būdama kokių ketverių pamačiau "Mirštančiąją gulbę", ir to užteko. Balerinos sijonas, puantai... Pati esu kilusi iš Plungės, ir kai mama nuvedė mane į meno mokyklą, jai pasakė, kad su šituo vaiku reikia kažką daryti, ji taip aukštai koją iškelia! Taip ir atsidūriau Vilniuje.

– Ar teko savo kailiu patirti užkulisinių intrigų? Ar išties tarp šokėjų tvyro žiauri konkurencija?

– Jei kalbėsime apie baletą, tai yra kiek persūdyta. Niekas stiklų į puantus nekiša ar kojų nelaužo. O sveika konkurencija visada sveikintina. Žinoma, yra visokių niuansų, mene daug lemia vardas ir panašūs žaidimai.

– Sako, nėra kareivio, kuris nenorėtų tapti generolu. Gal nėra ir balerinos, kuri nenorėtų tapti prima balerina?

– Pažįstu labai daug žmonių, kurie šoka dėl to, kad šoktų. Šokis ir yra visa ko esmė. Negaliu sakyti, kad visiškai neturiu jokių ambicijų, bet tikrai negyvenu kažkokiais svaigimais. Tiesiog dėkoju likimui, kad galiu ir noriu šokti, tai yra nuostabus derinys.

Tvyro ypatinga emocija

– Jūsų veikla byloja, jog esate ne tik akademinio šokio atstovė?

– Nesu ta klasikinė gulbė, niekada ja nebuvau ir nebūsiu. Man viskas įdomu – tiek klasika, tiek šiuolaikinis šokis, norisi viską išbandyti, norisi universalumo. Ko gero, galėčiau pasakyti, kad dabar esu savęs paieškose.

– Kokių patirčių jums suteikė naujausias – Liucės vaidmuo – Muzikinio teatro šokio spektaklyje "Altorių šešėly"?

– Šis pastatymas buvo organiškas, komandiškas, be didelių kančių. Tačiau pati tema nėra labai lengva ir paprasta, tai ne šiaip koks meilės trikampis. Kartais net užklumpa mintys, ar mes su tuo spektakliu "neprisižaisime", juk Putinas neleido inscenizuoti šio kūrinio.
Kalbant apie Liucės vaidmenį – jis gimė nelengvai. Jo net neturiu su kuo palyginti. Man tai visiškai nauja patirtis. Kai kiti artistai kalbėdavo apie tokius dalykus, kad jiems po kažkokio spektaklio reikia dviejų dienų "sugrįžti į save", jei atvirai, manydavau, kad jie maivosi. Bet dabar suprantu, kad būna tokių vaidmenų, nuo kurių gali "pačiuožti stogas". Mano nedidelėje patirtyje tai yra būtent Liucės personažas.
Žinoma, toks vaidmuo padeda augti, praplečia tavo ribas. Nors choreografiškai jis gal ir nėra labai sudėtingas, tačiau yra kitų dalykų – pati emocija, keista, ypatinga būsena, kai kurios scenos, atrodo, prilygsta egzorcizmui.

Į darbą – ir savaitgalį

– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?

– Kiekvieną rytą – trenažas, kurio negali praleisti, nes suprastės fizinė forma, rytą ir vakare – repeticijos. Tenka dirbti ir savaitgaliais – spektakliai, gastrolės. Ko gero, didžiausias diskomfortas eiti į darbą sekmadienio rytais, kai miesto gatvės dar tuščios. Pirmadieniais šokėjai įprastai ilsisi, tačiau asmeniškai aš dirbu su vaikučiais.

– Picos ir cepelinai iš jūsų raciono turbūt su visam išbraukti? Gal pasisotinate vien salotos lapeliu?

– Kai labai noriu ir jaučiu, kad neiškęsiu, suvalgau ir picos, ir torto, ir bandelių. Tačiau labai greitai pajauti tą papildomą svorį, tiesiog tai pradeda trukdyti darbui. Sulauki ir tam tikrų komentarų iš partnerio, trupės vadovo, todėl atsipalaiduoti nevalia.
Apskritai baletas apipintas daugeliu mitų, vienas jų – kad balerinos gyvos tik salotų lapais. Vienintelis ne mitas – kad reikia labai daug dirbti.

– Ar balerinos gali leisti sau atostogas?

– Atostogų turiu vieną mėnesį vasarą. Tuo metu nedirbu – jei atostogauju, tai atostogauju. Keliauju, ilsiuosi, skaitau knygas. Tačiau ši vasara bus darbinga, nes su A.Šeiko statysime vieną dainų šventės dalių, tad nusimato nemažai darbo.

Šokis – gyvenimo būdas

– Ko negalėtumėte paaukoti šokiui?

– Šiuo metu, ko gero, viską galėčiau paaukoti šokiui. Neslėpsiu, kad dėl profesijos atidėlioju ir šeimos kūrimą. Tiesiog taip greitai lekiantis laikas kartais "užspaudžia" smegenis. Jei ne dabar, tai kada? Gal niekada? Tai nėra šiaip profesija, kur jei noriu – dirbu, o jei nenoriu – nedirbu. Šokis – tai gyvenimo būdas.
Todėl labai stengiuosi net negalvoti apie tai, o kaip bus, kai nebegalėsiu šokit. Man atrodo, kad psichologiškai tam nusiteikti neįmanoma. Buvo momentas, kai patyriau stuburo traumą, dėl kurios negalėjau šokti porą mėnesių, maniau, kad išeisiu iš proto. Tuo momentu atrodė – negi viskas dabar ir pasibaigs? Ką reikės daryti? Žiūrėdavau spektaklius ir apsiliedavau ašaromis.

– Ar trumpos akimirkos scenoje išties atperka tą sunkų ir neretai monotonišką darbą?

– Be abejo. Dažnai apie tai susimąstau, kodėl reikia to išėjimo į sceną momento – štai aš čia, imkite ir mane įvertinkite. Turbūt tai yra kažkokia magija. Pastebėjau, kad artistai dažnai įvardija, jog scena – tai lyg narkotikas. Sakyčiau, gal ne narkotikas, tačiau, matyt, įvyksta kažkoks energijų apsikeitimas. Tai toks paslaptingas dalykas, dėl ko žiūrovai grįžta į teatrą, o artistai – į sceną.