Klaipėdos scenoje – bendras trijų šalių teatrų spektaklis „Romeo ir Džuljeta“

Sausio 11–15 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre publikai bus pirmąkart pristatytas Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos teatrų bendras kūrybinis projektas – trikalbis W.Shakespeare’o tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ pastatymas.

Vaidins skirtingomis kalbomis

Jungtiniuose spektakliuose drauge su Klaipėdos muzikinio teatro artistais scenoje pasirodys Elbingo A.Sevruko dramos teatro (Lenkija) ir Kaliningrado srities dramos teatro (Rusija) aktoriai. Penkis uostamiestyje vyksiančius spektaklius žiūrovai turės galimybę stebėti nemokamai.

Pasak Džuljetos vaidmenį sukūrusios lietuvaitės Beatos Ignatavičiūtės, W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ pastatymų yra įvairių, tačiau šis – tarptautinis, todėl savaime yra kitoks. „Šįkart žiūrovai į lietuviškus klausimus išgirs rusiškus ar lenkiškus atsakymus. Čia centre atsidurs personažų charakteriai, jausmai, nuotaikos, emocijos – aktoriams nebus už ko „pasislėpti“, – sakė Klaipėdos muzikinio teatro artistė.

„Romeo ir Džuljeta“ – pirmasis dramos spektaklis, kuriame vaidinu, todėl nuo pat pirmųjų repeticijų buvo ir smalsu, ir neramu – atviravo TV projekto „Auksinis balsas“ nugalėtojas dainininkas Jeronimas Milius. – Dar vienas sunkumas šiame spektaklyje – trys skirtingos kalbos, ypač kai dalis aktorių nesupranta bent vienos, ar net dviejų kitų kalbų. Juk turime suvaidinti sklandžius dialogus ir išgyventi tikras emocijas. Įsivaizduokite: esate Romeo, bet nesuprantate, ką jums lenkiškai sako Džuljeta, o juk turite ja susižavėti, kalbėtis, džiaugtis ir liūdėti drauge bei aklai pamilti vienas kitą.“

Trikalbės W.Shakespeare’o tragedijos režisieriai – Miroslawas Siedleris (Lenkija), Michailas Salesas (Rusija) bei lietuviai klaipėdiečiai Rūta Bunikytė ir Ramūnas Kaubrys. Spektaklio scenografiją sukūrė rusų dailininkas Eugenijus Boldyrevas, choreografiją – lenkas Tomašas Tvorkovskis. Fechtavimosi scenų autorius – klaipėdietis aktorius Linas Zubė, muzikos – Boleslovas Ravskis (Lenkija).

Misija – pažinti iš naujo

– Kaip gimė šis projektas, idėja kurti spektaklį, kuriame vienoje scenoje vaidina teatrų trupės iš trijų šalių, maža to – kiekviena sava kalba?

– Sunku pasakyti, kada ir kodėl ji gimė. Viskas prasidėjo labai seniai – prieš 31 metus, – pasakojo tarptautinio projekto iniciatorius ir pagrindinis režisierius M.Siedleris. – Žinoma, kalbu ne visai rimtai, tačiau tiesos tame esama. Anuomet Elbingo dramos teatras taip pat statė W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“, ir man, Lodzės teatro mokyklos studentui, buvo patikėtas Romeo vaidmuo. Tenka pripažinti, jog nebuvau pakankamai geras Romeo, trūko patirties. Daug metų šis vaidmuo manyje gyveno, galvojau apie spektaklį, pjesę... Tapęs Elbingo dramos teatro direktoriumi, tikėjausi grąžinti „Romeo ir Džuljetą“ į teatro repertuarą. Po kurio laiko pasikeitė aplinkybės, Lenkija tapo Europos Sąjungos nare. Radęs finansavimo programą, skirtą Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos kultūriniam bendradarbiavimui, sumaniau pritaikyti programos schemą tarptautinio spektaklio pastatymui. „Romeo ir Džuljeta“ tam buvo kone parankiausias kūrinys. Jame galima išskirti tris vaidmenų grupes – Kapulečiai – Montekiai – Kunigaikštis, vienuoliai ir vaistininkė – ir į kiekvieną jų įtraukti vis kitą aktorių trupę. 2012-ųjų balandį prasidėjo partnerių paieška, o jau po metų – pirmosios repeticijos.

– Kaip apibūdintumėte pagrindinę projekto misiją?

– „Romeo ir Džuljeta“, be teatrinės, turi ir kitą misiją – kaimynams vieniems kitus iš naujo pažinti. Lenkai, lietuviai, rusai painiuose istorijos vingiuose yra buvę ir draugai, ir nesutaikomi priešai. Ne paslaptis, jog kai kurie žmonės priešiškas nuostatas kitų tautų atžvilgiu yra išlaikę iki šiol. Savo esme „Romeo ir Džuljeta“ – tai pjesė apie tyrą, nuostabią meilę ir aklą neapykantą. Žinome, kuo viskas baigėsi – dviejų jaunuolių mirtimi. Kūrinio pabaigoje Montekiai ir Kapulečiai spaudžia vieni kitiems rankas. Ar ne per vėlu tai daryti, kai vaikai jau kapuose? Tikiu, jog šis projektas padės sužinoti, kokie žmonės iš tiesų yra mūsų artimiausi kaimynai, ir manau, jog atsiras nauji ryšiai tarp žmonių. Pasikartosiu – ryšiai tarp žmonių. Tai visų svarbiausia.

– Kokia jūsiškė „Romeo ir Džuljetos“ interpretacija? Klasikinė, šiuolaikinė?..

– Tiesą sakant, aš visiškai nesuprantu, kuo skiriasi klasikinė Shakespeare’o interpretacija nuo šiuolaikinės. Meilė visuomet yra šiuolaikinė, neapykanta – taip pat. Galbūt aktorių kostiumai galėtų būti nuoroda į laikmetį, bet ir jie čia vaizduoja tiesiog žmones. Dramos veiksmas vyksta XVI a. Veronoje, bet jis gali būti perkeltas į bet kurį kitą pasaulio tašką – Elbingą, Klaipėdą, Kaliningradą. Žmonės myli ir nekenčia visur vienodai. Todėl man „Romeo ir Džuljeta“ – absoliučiai šiuolaikinė pjesė, šiuolaikiniai jauni, emocionalūs žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo tų, kurie vaikšto gatvėmis. Argi šiandien kaimynai tarpusavyje nesivaidija dėl menkniekių – pusės metro tvoros ar per garsiai lojančio šuns? Ir nuolat kartoja: „Nekenčiu jo“. W.Shakespeare’as buvo genijus, XVI a. parašęs dramą, kuri aktualumo neprarado iki mūsų dienų.

Jausmams vertimo nereikia

– Kokios tikitės žiūrovų reakcijos? Juk dauguma jų nesupras vienos ar net dviejų spektaklyje vartojamų kalbų?

– Kūrinys, jo siužetas – plačiai žinomi. Be to, šiame „Romeo ir Džuljetos“ spektaklyje žiūrovų lauks įdomus teatrinis žaidimas. Kas, jei jie nesupras, ką lietuvaitei Džuljetai sako lenkas Romeo? Be kalbos, žmogus supranta tam tikrus universalius ženklus: jei tau šypsosi, žiūri į akis, verkia, tam suprasti žodžių nereikia. Tai yra tarptautinė kalba. Mūsų dienomis dažnai pasitaiko istorijų, kai skirtingų tautybių, kultūrų žmonės susitinka ir vienas kitą pamilsta, net nesusikalbėdami. Vėliau jie sukuria šeimas ir tik tada pradeda mokytis vienas kito kalbos. Viskas įmanoma. Patikėkite, būtent žiūrovų reakciją spektaklio metu įdomiausia stebėti. Ir jiems, ir mums, teatralams, – tai tik pirmosios pamokos. Manau, jog nepraeis nė dešimtmetis, ir po Europos bei pasaulio teatrus keliaus ne tik režisieriai, bet ir aktoriai, vaidinantys pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Aišku, galų gale visi vaidinsime angliškai (juokiasi).

– Jungtinių repeticijų metu galima pamatyti aibes kuriozinių situacijų, kylančių vien dėl kalbinių skirtumų. Ar nesibaiminate, kad šiuo atveju tragedija gali virsti komedija?

– W.Shakespeare’o kūrybai būdinga tam tikra schema – džiaugsmingą, komišką sceną keičia tragiška. Visai kaip gyvenime. Jei visuomet švies saulė ar lis lietus, mes jų net nepastebėsime. Bet jei vakar buvo darganota, o šiandien saulėta – tai būtinai atkreips mūsų dėmesį. Pirmajame ir antrajame veiksme „Romeo ir Džuljeta“ ir yra komedija, kurioje vaizduojami jauni, patrauklūs, šmaikštūs įsimylėję žmonės – žiūrovams juos malonu matyti. Ir tik nuo trečiojo veiksmo prasideda tragedija. Ji tokia didelė ir skaudi tik dėl to, jog pradžia buvo šviesi. Visa tai verčia susimąstyti, kodėl griauname tai, kas taip gražu.

Apie projektą

Trikalbių jungtinių W.Shakespeare’o tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ spektaklių pastatymas yra 2007–2013 m. Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos EKPP bendradarbiavimo per sieną programos iš dalies finansuojamo projekto „Daugiakultūris dialogas – daugiakultūris teatras – pasienio teritorijų socialinės ir kultūrinės integracijos skatinimas” dalis.

Prasidėjęs 2013 m. pavasarį, projektas baigsis 2014 m. balandį. Per šį laikotarpį trijose šalyse kaimynėse W.Shakespeare’o tragedija „Romeo ir Džuljeta“ publikai bus parodyta 15 kartų. Pirmųjų 5 tarptautinių spektaklių premjera lapkritį įvyko Lenkijoje, sausio 11–15 dienomis 5 spektakliai bus parodyti Klaipėdoje, dar 5 pasirodymais projektas baigsis 2014 m. balandžio 25–29 dienomis Kaliningrade (Rusija).