Klaipėdos triukšme slypėjo muzika

Dainininkui, kompozitoriui, gabiam vadovui Jonui Sakalauskui Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tapo savotišku tramplinu aukštesnei karjerai. Nuo kovo 1-osios pradėjęs vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, jis išpažino sunkiai gimusią meilę Klaipėdai ir teatrui, kuriam vadovavo porą metų.

Klaipėda – ne provincija

– Ar numanote, kas bus kitas Valstybinio Klaipėdos muzikinio teatro vadovas?

– Viskas, kas pradėta, tęsis. Apie įpėdinius negaliu kalbėti, nes vyks konkursas. Esu dalyvavęs trijuose. Pastarajame konkurse buvau pirmas iš trylikos kandidatų. Visais atvejais dirba nepriklausoma komisija, ir esu įsitikinęs, kad Klaipėdos muzikiniam teatrui ji atrinks gerą vadovą. Nesiimsiu spekuliuoti, kas galėtų juo tapti. Prisipažinsiu, matau kelis tinkamus tam žmones, su keliais esu kalbėjęs ir paraginęs dalyvauti konkurse. Labai nuoširdžiai skatinu pretenduoti ir esu tikras, kad jie turi šansą laimėti.

– Kaip apibūdintumėte Klaipėdos muzikinį teatrą? Vilniečio akimis jis turbūt provincialus? Ko, jūsų akimis, trūktų klaipėdiečiams?

– Į jį tikrai nebežiūrima kaip į provincijos teatrą. Šių metų nacionalinės programos lėšų paskirstymas aiškiai parodė, kad po Nacionalinio dramos ir Nacionalinio operos ir baleto teatrų trečia ir ketvirta vietos pagal skirtų pinigų dydį atiteko abiem Klaipėdos teatrams. 200 tūkst. gavo mūsų teatras, kiek mažėlesnę sumą – Dramos teatras. Mūsų galimybės pasirinkti menininkus ir vadybininkus yra gerokai mažesnės. Norėdami pakilti į aukštesnį lygį, turime kabintis iš paskutiniųjų. Ateityje Klaipėdos muzikinis teatras turi tapti vienu aktyviausių Lietuvos kultūros centrų. Klaipėda galėtų būti ta vieta, kur galėtų atvažiuot jauni, progresyvūs menininkai išbandyti savo jėgas. Kai kurios teatro grandys dirba nerealiai gerai. Dizainerė Sandra Straukaitė mūsų siuvyklą apibūdino kaip vieną geriausių Lietuvoje. Pastatymų skyriuje taip pat dirba labai išradingi žmonės. Stebina, kai jaunas žmogus naktį pats važiuoja sukti varžtų, nes trūksta žmonių. Tas entuziazmas verčia tikėti puikia teatro ateitimi.

– Ar nebijote, kad su Muzikiniu teatru pasikartos Dramos teatro istorija, kai užsitęsusi pastato rekonstrukcija sunaikino ištisą gerbėjų kartą?

– Pastaruoju metu, kai nebedirbame savo teatre, žiūrovų skaičius net išaugo. Per dvejus metus jų skaičių padvigubinome. Į mūsų teatrą vieną vakarą ateidavo apie 400 žiūrovų, Žvejų rūmuose susirenka tūkstantis. Rodome truputį mažiau spektaklių. Netrukus su miuziklu "Čikaga" važiuosime į Vilnių ir rodysime jį "Siemens" arenoje. Ten telpa 4,2 tūkst. žmonių, tikimės parduoti visus bilietus. Jei pavyks, per vieną spektaklį surinksime tiek žiūrovų, kiek anksčiau – per savaitę. Tikiu, kad žiūrovų neprarasime. Žvejų rūmai yra patvarkyti, matome, kad žmonės išeina patenkinti. Tikiuosi, kad į naujus namus teatras sugrįš net užsiauginęs naujų žiūrovų.

Konkurencijos nejautė

– Ar jaučiate Palangos dėkingumą? Juk Muzikinio teatro spektakliai išjudina kurortą.

– Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus ir buvęs Kultūros skyriaus vedėjas man kaip asmeniui ir visam teatrui rodo asmeninį palaikymą, simpatiją ir dėkingumą už tai, ką darome. Bet, kalbant apibendrintai, tikrai norėjome didesnio palaikymo. Galvodamas apie tai, kas kam buvo labiau naudingas, būčiau linkęs manyti, kad teatras Palangai atnešė daugiau naudos. Juk daugelis žiūrovų atvykdavo iš Klaipėdos. Ir tai tikrai yra pasiturintys žmonės. Į kai kuriuos spektaklius atvyko ir iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių. Mes pagrindėme rizikingą palangiškių projektą, juk užpildyti 2 tūkst. vietų salę nėra paprasta.

– Senais laikais uostamiesčio Muzikinis ir Dramos teatrai bei jų vadovai buvo dideli konkurentai, buvo jaučiamas jų priešiškumas. Kaip jums sekėsi bendrauti su Tomu Juočiu, vadovaujančiu Klaipėdos dramos teatrui?

– Kelis kartus ėjome drauge į sporto treniruotes, bet čia juokais sakau. Neformaliame lygyje esame geri bičiuliai, o formaliame – širdingi partneriai, Klaipėdos dramos teatras mums labai padeda, skolina, ko trūksta. Kol kas jie mums labiau padeda, gal todėl, kad mes nelabai turėjome kuo jiems padėti. Norėčiau palinkėti, kad ir kiti teatrai mokėtų taip bendrauti. Be abejo, sveikai konkuruojame. Jie pasikviečia O.Koršunovą, mes – D.Ibelhauptaitę. Kai pamatau, kad Tomas ką nors įdomaus padaro, apima baltas pavydas. Tai yra sveika konkurencija. Juk dirbame tai pačiai Klaipėdai. Paskaičiuota, kad uostamiestyje kultūros vartotojų yra apie 10 tūkstančių. Jie dar pasiskirsto skirtinguose žanruose. Bet tiesa ir tai, kad į Muzikinį teatrą eina truputį kiti žmonės nei į Dramos. Konkuruojame dėl tų itin aktyvių žmonių, kurie eina į spektaklius, koncertus, parodas, bet jie patys išsirenka, ko labiausiai nori. Tą patį vakarą gali įvykti trys labai geri renginiai, tai labai augina miesto pridėtinę vertę. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Koncertų sale, Klaipėdos kameriniu orkestru, choru "Aukuras".

Politika netraukia

– Kokias savo karjeros perspektyvas matote?

– Darbas Operos ir baleto teatre – labai aukštas laiptelis. Toliau – tik kultūros ministro postas. Dar iki tapdamas Klaipėdos muzikinio teatro vadovu buvau įtrauktas į sąrašą kultūros viceministro pareigoms, kiek žinau, mano kandidatūra buvo rimtai svarstoma. Politika – labai įdomu, bet manęs netraukia. Esu sulaukęs ne vienos partijos kvietimo įstoti. Aš rašau muziką, esu kompozitorius, visai neseniai Alytaus teatre pristatytas spektaklis "Netikras akmuo", kuriam kūriau muziką. Dar kai buvau studentas, dirbau su režisieriumi Olegu Kesminu, vėliau – su Arvydu Lebeliūnu, parašiau muziką gal dešimčiai ar penkiolikai spektaklių, šiek tiek – su Agniumi Jankevičiumi. Mano sritis – operos ir miuziklai. Nepriklausomai nuo pareigų, norėčiau kurti muziką. Tai yra mano saviraiška, beje, man neblogai sekėsi, kažkada už tai buvau apdovanotas Scenos kryžiumi.

– O kaip dainavimas?

– Dainuoju, pasirodžiau šimtmečio renginiuose. Per dvi dienas dalyvavau keturiuose. Kaip operos solistas nesireiškiu, renkuosi populiariąją arba akademinę, kamerinę muziką. Man visada patiko toks renesanso epochos žmogaus prototipas, jie buvo universalūs, imdavosi daugelio sričių. Man meno vadyba, dainavimas ir filosofija yra bendra. Kai dainuoju, noriu kurti, kai kuriu, noriu organizuoti, ir taip ratu. Esu dainininkas ir gyvenu iš dainavimo, jis man neša pagrindines pajamas, bet pagrindinė veikla, energija ir sveikata atiduodama teatrui.

– Ar artimiausiu metu televizijos žiūrovai turės galimybę jus pamatyti televizorių ekranuose?

– Netrukus su dukra pasirodysiu šeimų projekte. Rodyti savo vaikus – kilni misija. Neklausysiu jokių skeptikų, dainuosiu viską, ką reikia, ir padėsiu dukrai pasiekti svajonę eiti į sceną. Dalyvavimą grupėje "El Fuego" ir populiariųjų dainų atlikėjo veiklą būsiu priverstas pristabdyti. Daugiau koncertuosiu kaip akademinis solistas, operos kūrėjas.

Kelias namo buvo pavojingas

– Su kokiomis mintimis paliekate Klaipėdą?

– Tapau Klaipėdos patriotu, nors visada deklaravau, kad mano namai Vilniuje. Kiekvieną savaitgalį grįždavau į Vilnių, nebuvau nutolęs nuo mamos, brolių ir sesių. Visada dalyvavau renginiuose, spektakliuose. Bet daugiau laiko leidau čia. Tapau Klaipėdos – stipraus kultūros, mokslo ir verslo centro – šalininku. Džiaugiuosi, kai čia kas vyksta gerai, ir skaudu, kai blogai. Per dvejus metus Klaipėda tapo mano dalimi. Vasarą atsidariau langą, išgirdau šito miesto garsus ir pradėjau rašyti Klaipėdos muzikines refleksijas. Tai buvo lėtai važiuojančio traukinio, uosto garsai. Pajutau, kad susigyvenau su šiuo miestu, supratau labai skirtingą nuo Vilniaus šio miesto dvasią. Kita vertus, džiaugiuosi grįždamas namo.

– Ar nėra gaila palikti Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą?

– Labai gaila. Jaučiuosi išduodantis tuos žmones, kurie manimi patikėjo ir stovėjo už mane mūru. Dėl to skaudu ir norisi verkti. Tai buvo mano pirma vadovaujamo darbo vieta, viskas buvo labai nuoširdu, sirgau už čia dirbančius žmones. Tai – kaip pirma meilė, galbūt taip jau niekada nebebus. Į Operos ir baleto teatrą eisiu jau pasikaustęs.

– Ar čia nesijautėte esąs tremtyje?

– Išgyvenau dvejopus jausmus. Iš dalies kažką panašaus išgyvenau, juk kultūrinis skirtumas tikrai yra. Esu bendravęs ir su kitais čia atvykusiais žmonėmis, jie man pritarė šiuo klausimu. Galbūt sunkiausia buvo tai, kad teko čia tempti šeimą, kuri visai nenorėjo palikti Vilniaus. Pamenu pirmą savo žiemą Klaipėdoje: siautė pūgos, ne vieną kartą vos nesukėliau avarijos. Turėjome pusės metų vaikutį, o aš visą šeimą tampydavau pirmyn ir atgal. Gal 30 kartų esu užmigęs prie vairo. Dėkoju Dievui ir likimui, kad likau gyvas. Tas važinėjimas kirto per sveikatą. Jeigu šeima čia būtų apsipratusi, gal mano jausmai būtų buvę kitokie. Vasaros čia – nuostabios. Juk visada vertini tai, ko nebeturi. Toks gyvenimas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1982 m. vasario 13 d. Vilniuje.

Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo dainavimą.

2010 m. įgijo magistro diplomą.

2013 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.

2016 m. tapo Valstybinio Klaipėdos muzikinio teatro vadovu.

Nuo 2018 m. kovo 1 d. dirba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klaipėdietė

Klaipėdietė portretas
Man irgi labai gaila kad Maestro išvažiavo iš Klaipėdos.Lauksime sugryžtant.Kol kas - bent atostogoms ar savaitgaliams

Jo

Jo portretas
Galėjo dar likti bent kokiam penkmečiui, gerų dalykų padarė Jonas.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių