L. Zubė apie spektaklį „Bobulės rūpestėliai“: noriu pabėgti nuo savęs...

Spalio 11 ir 18 d. 12 val. šeimos teatras „Lino lėlės“ skelbia naujo teatrinio sezono pradžią ir kviečia į premjerinį lėlių spektaklį visai šeimai „Bobulės rūpestėliai“. Spektaklis bus rodomas „Apeirono“ teatre (Turgaus g.16/Tiltų g.12, Klaipėda).

Lėlių vaidinimas, intriguojantis netikėta vizualine raiška, ryškiaspalvėmis lėlėmis, dinamišku, kupinu netikėtumų siužetu, išraiškinga žemaičių tarme, šaržuotais charakteriais efektinga muzika, po ilgokos pertraukos bendram kūrybiniam darbui suvienijo du lėlių teatro scenos grandus – Liną Zubę ir Jūratę Januškevičiūtę.

Apie premjerinį spektaklį „Bobulės rūpestėliai“ su režisieriumi ir aktoriumi, šeimos teatro „Lino lėlės“ įkūrėju Linu Zube kalbasi Gitana Gugevičiūtė.

Jūsų spektaklis gimsta pagal Žemaitės pasakėles. Spektaklyje skambės žemaičių tarmė. Veiksmo vieta – kaimas. Naiviai paklausiu: kaip manote, ar šiuolaikiniam vaikui ta „vienos kaimiškos dienos kronika“ nepasirodys neįdomi, nes neaktuali, nepažįstama?

Tikriausiai pasirodys visaip. Tiems, kurie nenori domėtis niekuo daugiau nei jie jau domisi, gal pasirodys neįdomi, o kitiems galbūt bus įdomi. Spektaklis dar neįvyko, tad aš nežinau, ar man pačiam bus įdomu...

Bet menininką turi kažkas dominti, „kabinti“, kad jis imtųsi tam tikros temos. Apie ką norite kalbėti savo spektaklyje? Spėčiau, kad šis spektaklis – savotiška priešprieša šiuolaikiniam gyvenimo ritmui, būdui. Kad veiksmas bus neskubrus, „gamtiškai natūralus“.

Nemanau. Aš kaip tik ieškau būdų, kaip padaryti, kad nebūtų neskubru ir kažkas natūralaus, kažkas buitiškai-poetiška, kaimiška. Aš kaip tik galvoju, kaip iš to, kas čia vyksta, sukurti tokį kaimišką „kreizą“. Aš noriu, kad būtų ir juokinga, ir gražu, ir kvaila...

Bus daug improvizacijos ir tekstų, kurių neparašė nei Žemaitė, nei Januškevičiūtė, nors remiuosi ir originalu, ir Januškevičiūtės pjese (Jūratės Januškevičiūtės pjese lėlių teatrui „Sodžiaus istorijos“ - G.G. pastaba) - praktiškai keičiu tik pavadinimą, bet siužetas ir personažai yra iš ten. O charakteriai, kurie veiks spektaklyje, tai, be abejo, šaržuoti mūsų charakteriai. Panašių gali pamatyti ne tik kaime, bet ir savoj aplinkoj, kieme.

Šiame spektaklyje bus labai daug kvailumo ir gerumo, silpnybių, per kurias personažai ir įkliūna į visokias bėdas. Juk kiekvienas turime tokį mygtuką, kurį paspaudus pasidaro lengva mus apgauti, apmauti. Tikriausiai spektaklyje tai ir bus akcentuojama - aš pasistengsiu „išsiaiškinti“, kaip gi tas mygtukas spaudžiasi, kaip jis spaudžiamas ir kaip tu kvailai atrodai leisdamas jį spausti... Kad ir kalbant apie savimylą, savimeilės paglostymą. Juk jei jau glosto, tai turi kėslų - jeigu neturi kėslų, tai nėra ko glostyti kito savimeilės. Tokie dalykai siužete tiesiogiai neatsispindi, bet jie ten yra.

Ir koks moralas?

Moralas? Nežinau. Pertraukti per dantį, pasišaipyti... Tik čia kitoks šaipymasis – tai silpnybių ir kvailumo meilė. Tiesiog mes visi tokie. Mes visi apsikvailiname. Mes visi per daug patiklūs.

Užsiminėte apie charakterius. Be bobulės Domicelės mes čia sutiksime ir dar keletą ryškių personažų. Kad ir lapę.

Na, lapė šiuo atveju yra kaip ir varomoji dramaturginės linijos jėga... Bet bus ir šuo, ir gaidys, ir ožys – kiemo karaliai, visaip kovojantys už tai, kad nebūtų jokio įsiveržėlio. Ir gandras, ir varlė, ir pilnas krepšys viščiukų ir dar daugiau.

Bobulė Domicelė vienaip ar kitaip yra spektaklio ašis, bet pagrindiniai konfliktai vis dėlto vyksta tarp lapės ir kiemo gyvūnų?

Tarp lapės ir gyvūnų. Lapė medžioja gaidį, medžioja viščiukus, šuo medžioja lapę, lapė medžioja ožį. O bobulė tiesiog atsiduria prieš faktą – ji pati kaip ir nieko neišsprendžia, tiesiog eina paskui įvykius ir reaguoja į visas bėdas, kurios nutinka. Tos reakcijos, galima sakyti, kalba apie žmogaus charakterį, apie jo požiūrį į gyvenimą ir jo vertybių sistemą.

Tai kokia ta Domicelė?

Ji moka ir keiktis, ir pykti, bet ji anksti keliasi, mato tekančią saulę. Ji su visais gyvuliukais nubėga ant kalnelio pasižiūrėti, kaip saulė nusileidžia. Jinai visais rūpinasi, visiems randa ir meilių, ir nemeilių žodžių. Ji daugelio dalykų savo kieme nežino - kai tik užeina į trobą „smetonos“ sukti, tuo metu kieme vyksta kažkas baisaus, ko bobutė net neįsivaizduoja. Kai ji staiga įšoka į kokią nors situaciją, viskas jau yra įvykę be jos valios. Žodžiu, gyvenimas vyksta dviem sluoksniais, dviejose plotmėse.

Jūs vaidinote 1996 m. J. Januškevičiūtės sukurtame spektaklyje „Sodžiaus istorijas“. Šįkart Jūs bendradarbiaujate kitaip - Jūratė kuria scenografiją, lėles, o Jūs ir vaidinate, ir režisuojate. Ar galėtumėte pasakyti, kuo tie spektakliai panašūs, kuo jie skiriasi?

Neįmanoma, kad jie būtų panašūs. Juos sieja nebent siužetinės linijos. O šiaip jie padaryti visiškai kita technika, kitokiom lėlėm. Šis lėlių teatras visiškai kitoks nei buvo tada. Ten buvo toks kaimiškas buitinis vaizdelis. Kadangi pati lėlės konstrukcija buvo tokia, kad lėlė galėjo ir galvą pasukti ir kitaip judėti, tai visi personažai gana gyvai reagavo į situaciją, į aplinkybes. O čia mes matysime daugiau apibendrintas, pieštas lėles. Su jomis sunku kažkokius niuansus išgauti, todėl reikia ieškoti kitokių efektų. Anas spektaklis buvo daugiau atmosferinis - visi garsai buvo gyvi ir jie turėjo sukurti visos kaimo dienos atmosferą. Nuo paukštelių čiulbėjimo iki vartelių girgždėjimo. Jūratė įrašinėjo netgi karvės melžimo garsus. Visa tai dabar egzotika.

Aname spektaklyje Jums talkino Liuda Vismantaitė, o šį kartą spektaklį įgarsinsite vienas.

Tikiuosi, kad bus puiki muzika, kuri pateiks visokių alogiškų efektų. Čia atsiras kiti matavimai. Drastiškai kaitaliosis veiksmo vieta. Arba žiūrėjimo rakursas.

Šiam spektakliui Jūratė viską – scenografiją, lėles - labai gražiai nutapė primityvistiniu stiliumi. Ir tas primityvizmas yra toks naivus ir gražus. Žodžiu, turėtų būti gražu, juokinga, be kažkokių gilių prasmių, sunkaus turinio kaip kad kartais būna mano spektakliuose. Norisi sukurti kitokį, „normalų“ spektaklį - be pretenzijos sukrėsti žiūrovą, supurtyti jį giliu turiniu. Noriu pabėgti nuo savęs ir Jūratė šiuo atveju labai padeda pabėgti, nes jeigu aš viską darysiu vienas, tai vėl bus mano stilius. Aš norėčiau pats save nustebinti ir tai labai nelengva. Bet jeigu man nepavyks nustebinti, tai nustebins Jūratė, o jeigu nepavyks nustebinti Jūratei, tai nustebins Donatas Bielkauskas - spektaklio muzikos autorius.

Kodėl kompozitoriumi pasirinkote Donatą?

Man patinka jo požiūris, jo muzika. O „Bobulės rūpestėliuose“ yra ryšys su senąja kultūra, nenoriu sakyti folkloru, bet jis šiame spektaklyje neišvengiamas. Manau, kad Donatas po visu šituo vaidinimu padės kažkokį baltiškąjį pamatą ir galutiniame variante turėtų būti kažkas „sukryžminta“ – kažkas modernaus, kažkas primityvistinio, baltiško. Ir tuo pačiu Žemaitė, žemaičių tarmė. Tarmiškumas turėtų puošti šitą vaidinimą – jame pilna žodžių, išsireiškimų arba frazeologizmų, kurie šiandien nenaudojami vaikų darželiuose ir mokyklose, vaikų kasdienybėje.

Šitame spektaklyje bus ir mano asmeninių įspūdžių - praktiškai aš pasakoju ne tiek Žemaitės istorijas, kiek artimųjų ir sau brangių žmonių gyvenimą. Jie gyveno lygiai taip pat. Žinoma, į spektaklį negali visko tiesmukai perkelti, bet jame bus visokių „dainuškų“, pasakojimų, išsireiškimų, posakių, poelgių, netgi reakcijų. Kaip gyvenama su gyvūnais, kaip su jais bendraujama.

Linai, ar kada nors teko valdyti panašia technika atliktas lėles?

Panašia – taip, bet ne tokias plokščias, ištapytas.

Tad su kokiais iššūkiais teko Jums kaip lėlininkui susidurti?

Iššūkis tas, kad tas lėles labai sunku „atgaivinti“, rasti tokią lėlės plastiką, kad patikėtume, jog ji tikrai reaguoja, nes šiame spektaklyje lėlė yra daugiau ženklas nei objektas, sukuriantis gyvo iliuziją.

Spektaklyje „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ Jūsų darbą galime analizuoti ir draminio vaidmens aspektu. Jūsų kuriamas staliaus vaidmuo ne ką mažiau įdomus nei keistai judančios miniatiūrinės lėlės. Ar su pačiu lėlininku šiame spektaklyje pasimatysime?

Nieko panašaus nebus. Ten yra tam tikras personažas, o čia jokio žmogaus personažo nėra. Šiame spektaklyje nelabai ir reikia rodytis gyvu planu ir kažkaip kitaip gąsdinti vaikus savo neskustu veidu. Jeigu veiksmas vyksta už širmos ir tu kažkurioje veiksmo vietoje išlendi, tai žmogaus ir lėlės masteliai „susipjauna“ - žmogus pasidaro gąsdinančiai didelis. Nemanau, kad čia to reikia. Geriau tegu žiūrovai įsivaizduoja, kad ten nieko nėra.

Paprastai spektaklio kūrimas prasideda nuo minties, idėjos, dramaturginės medžiagos. Visa tai padiktuoja tam tikrą raišką, techniką, pavadinkime „lėlinius sprendimus“. Šio spektaklio gimimas kitoks – pirmiausiai radosi scenografija.

Taip, užtat man sunku. Ankstesniuose spektakliuose visą „mašineriją“ aš taikydavau prie savęs, o dabar turiu save taikyti prie „mašinerijos“.

Kai kūriau ankstesnius savo spektaklius, tai pasistatydavau priešais save veidrodį: aš vaidinu, žiūriu į veidrodį ir matau, kas tinka, kas netinka, kokiu rakursu žiūrisi... O kai esi pasislėpęs už širmos, nėra kur tą veidrodį pasistatyti, neturi, kas žiūrėtų „iš šalies“. Taip kad tenka spėlioti.

Pokalbio metu užsiminėte, kad šiuo spektakliu tarsi norite pats save nustebinti. Tad baigiantis pokalbiui norisi paklausti: ar jau pavyksta save (nu)stebinti?

Kol kas dar nepavyko.

Save nustebinti įmanoma tik bendraujant su žiūrovu, vykstant abipusei energijų kaitai?

Panašiai. Kai matai publikos reakciją, kartais gali pasakyti: „Čia yra geriau negu aš galvojau“. O kol kas man sunku pasakyti. Aš tikiu, kad viskas turėtų būti būtent taip, tačiau lėlių valdymas sudėtingas ir man dar reikia padirbėti, daug pagaliukų panešioti, nes ant vieno pagaliuko vienas „baibokiukas“, ant kito pagaliuko kitoks „baibobiukas“. O vienam valdyti reikia dviejų rankų. Tie visi pagaliukai turi nesusipainioti, nesusimaišyti, turi sklandžiai atsidurti ten, kur reikia ir vienas kitam turi netrukdyti. Šiame spektaklyje man reiks raitytis, šliaužioti keliais, landžioti. Tai bus spektaklis, palaikantis mano fizinę formą. Žinoma, tame yra naudos.

„Lietuviška pasaka apie tris seseris“ buvo kamerinis spektaklis. Ar spektaklį „Bobulės rūpestėliai“ irgi reikėtų traktuoti kaip kamerinį?

Taip. Ko gero jis dar „kameriškesnis“. Kitokie man neišeina, tiesiog nemėgstu spektaklių, kur nėra vietos niuansams, vaidybos pustoniams. Manau, kad kitokių ir nereikia.

Į susitikimą su premjeriniu spektakliu „Bobulės rūpestėliai“ žiūrovus teatras „Lino lėlės“ kviečia spalio 11 ir 18 d. 12 val. Veiksmo vieta – „Apeirono“ teatras (Turgaus g.16/Tiltų g.12).

Vietas rezervuoti galite tel. 8 620 84607, 8 652 79997, el. p. linoleles.teatras@gmail.com arba bilietus įsigyti 1 val. prieš spektaklį „Apeirono“ teatre (Turgaus g.16/Tiltų g.12).

Bilieto kaina – 12 Lt. Vietų skaičius ribotas.