Klaipėdietis V. Dambauskas: laimė yra gyventi taip, kaip nori (interviu)

Iš technokrato, žmogaus su kaklaraiščiu į laisvo menininko ir poeto statusą metamorfozes išgyvenęs klaipėdietis Vytautas Dambauskas sakosi esąs laimingas, nes jau penkerius metus veikia tik tai, ką pats nori. Niekam neįsipareigojęs ir nesibaiminantis, kad savo kūriniais kam nors gali neįtikti vyras vienu metu gali tapyti ir rašyti eilėraščius.

Pirmiausia perdažė sienas

– Jus galima dažnai pamatyti klausantis paskaitų ciklo "Vakarai su senąja Klaipėda". Ar esate klaipėdietis?

– Gimiau ir užaugau šiame mieste. Baigiau K.Donelaičio vidurinę mokyklą. Man čia pažįstamas kiekvienas kampelis, todėl labai smalsu pasiklausyti istoriją išmanančių žmonių. Mano vaikystės Klaipėda visai kitokia nei dabar.

– Esate Žemaitijos dailininkų sąjungos narys ir net buvote jos pirmininkas. Ar tai reiškia, kad jūsų profesija – dailininkas?

– Dailininku galėčiau save vadinti tik pastaruosius penkerius metus. Baigęs mokyklą svajojau apie tiksliųjų mokslų studijas. Prieš egzaminus įsidarbinau padirbėti Pieno kombinate. Bet atsitiko taip, kad susirgau dizenterija ir iki rudens gulėjau ligoninėje. O tada mane paėmė į kariuomenę. Ir ne šiaip paėmė, o trejiems metams į karinį jūrų laivyną. Kai grįžau, įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą, mokiausi dizaino.

Vieną kursą baigiau per du vasaros mėnesius, todėl mano mokslai sutrumpėjo metais. Baigęs technikumą buvau paskirtas dirbti Baltijos laivų statykloje. Daug metų dirbau kūrybinį darbą, bet tai nebuvo tikrieji menai. Pamenu, įmonėje dirbę rusai kalbėjo, kad atėjo kažkokie dinozaurai, žodis "dizaineriai" buvo negirdėtas.

– Kaip dizainerio mokslai susiję su laivų statymu?

– Pradėjau dirbti inžinieriumi estetikai. Kai atėjau į gamyklą, visos patalpos buvo nudažytos tamsiai žaliai ir mėlynai. Buvo tamsu ir baisu, man tai pasirodė siaubingai. Vienas pirmųjų mano darbų buvo viską perdažyti dramblio kaulo spalva. Taip įgijau autoritetą. Tais laikais gamykla nemažai statė gyvenamųjų namų, vaikų darželių, pionierių stovyklų, remontavo pastatus. Buvo didžiulis statybos baras, kuriame dirbo daugiau nei pusantro šimto žmonių. Juk gamykla pradėjo veikti 1952 metais ir labai daug statė miestui.

Daug projektavau. Statėme Ryšininkų gatvės kvartalą, didelę dalį Herkaus Manto gatvės statinių. Labai daug mokiausi, o dirbdamas šioje įmonėje dar baigiau ir Vilniaus dailės institutą. Po 19 metų išėjau iš ten būdamas vyriausiuoju architektu.

– Kokius dar darbus jums yra tekę dirbti?

– Esu kūręs baldus. Ne tik jų dizainą, bet pats darydavau kiekvienos detalės brėžinius, tai yra buvau ir konstruktorius. Brėžinius perkeldavau į kompiuterinę programą, patikrindavau. Dirbau nuo paprasto dizainerio iki vyriausiojo dizainerio-konstruktoriaus, tapau ir Naujų gaminių įdiegimo tarnybos vadovu. Vienoje įmonėje teko važinėti po Lietuvą, kitoje dirbdamas dažniau išvykdavau į užsienio valstybes, bet niekada neturėjau ramios kabinetinės tarnybos. Kūrėme projektus, dalyvavome konkursuose, parodose. Užsakymus laimėdavome dalyvaudami rimtuose konkursuose.

– Gal galite paminėti, kur galima pamatyti jūsų darbo vaisių?

– Teko kurti baldus Krašto apsaugos ministerijai, Policijos akademijai, įvairiems kempingams, moteliams, viešbučiams. Mano projektuoti baldai dabar yra Kauno medicinos universiteto naujojoje bibliotekoje, informaciniame centre. Naujojo Kauno klinikų septynių aukštų pastato visų kabinetų, Klaipėdoje LCC tarptautinio universiteto bendrabučio baldai suprojektuoti taip pat mano.

Dirba ne pardavimui

– Dirbote labai konkrečius darbus. Kaip atsitiko, kad viską metęs ėmėte kurti eilėraščius, tapyti?

– Dirbau 45 metus. O kai paskutinė mano darbovietė bankrutavo, visų kitų pasiūlymų atsisakiau, nusprendžiau, kad laikas pailsėti. Išėjau į pensiją ir atsidėjau menams. Tai buvo 2007 metais. Iki tol buvau administratorius. Mano gyvenimas buvo amžinas lėkimas.

Dažną dieną išvažiuodavau penktą ryto, o grįždavau pirmą nakties. Klaipėdoje praleisdavau porą dienų per savaitę. Visada buvau kuriantis vadovas. Visokie užrašai būdavo aprašinėti eilėraščiais, tarp popierių amžinai buvo "špargalkių" su eilėmis. Dabar mėgaujuosi galimybe daryti tai, ką noriu, pradėjau į pasaulį žiūrėti kitomis akimis. Labai džiaugiuosi, kad man nereikia pataikauti publikai, nes dirbu ne pardavimui.

– Gal galite išvardyti, ką per tuos metus nuveikėte?

– Išleidau poezijos knygelę "Spalvos", iliustruotą savo tapybos darbais. Eilėraščiai veržiasi tiesiog patys, nemoku pasakyti, kaip jie susidėlioja. Važiuoju mašina, sustoju ir užrašau, naktį atsikeliu, nes negaliu užmigti, kol neužrašau. Tai yra toks dalykas, kad neužrašęs ar nenupiešęs nenurimčiau. Per penkerius metus surengiau septynias personalines parodas ir dalyvavau daugybėje grupinių.

– Kam skiriate savo paveikslus bei eilėraščius?

– Iš savo kūrybos niekada nevalgiau duonos, juos kūriau sau. Todėl esu laimingas, nes man nereikėjo pataikauti žiūrovams, skaitytojams. Darau, ką geidžia mano širdis. Rašydamas eilėraščius nemaniau, kad jie kada nors materializuosis knygos pavidalu. Jeigu per sūnaus vestuves nebūtų nulūžusi koja, knyga nebūtų išėjusi.

Bet atsitiko taip, kad du mėnesius turėjau "namų arešto", tad sėdau prie kompiuterio, viską sutvarkiau, sudėjau ir savo lėšomis išleidau knygą. Tai buvo nepigu. Pradžioje drovėjausi, nežinojau, ar kam patiks. Bet kai išgirdau pirmuosius pagyrimus, tai mane padrąsino. Iš 500 liko krūvelė palangėje, gal 80 ar mažiau, bet tai tik toks fondas – draugams, pažįstamiems dovanų. Knyga atsipirko.

– Ar planuojate išleisti daugiau knygų?

– Galvoju, gal per žiemą pavyks sutvarkyti antrąją knygą. Šį kartą svajoju išleisti piešinių knygelę, iliustruotą eilėraščiais. Nes turiu nemažai mano akiai gerų piešinių ir noriu juos sudėti į krūvą. Tai nepigus malonumas, todėl kalbėdamas pridedu – jeigu pavyks.

Sūnus pagyrė santūriai

– Kaip jūsų kūrybą vertina artimiausi žmonės?

– Mano šeima – gryni technokratai: žmona baigusi statybos mokslus, sūnus – medikas. Namiškiai mano, kad mano kūryba yra kažkoks savotiškas išprotėjimas, kvailystė. Juk visą gyvenimą buvau žmogus su kaklaraiščiu, sūnaus žodžiais tariant, dirbau rimtus darbus. Kai jam padovanojau knygą, sūnus reagavo skeptiškai. Sako: "Tėvai, tau ne visi namie". O kai paskaitė, pakomentavo: "Nu, tėvai, tu pavarai". Pajutau, kad suprato.

Kol kas nė vienas įsigijęs man knygos negrąžino. Bandau saviškiams paaiškinti, kad kūryba yra procesas, o ne rezultatas. Neturiu žinomo dailininko vardo, nes kuriu neseniai, neturiu net dirbtuvės. Per metus parduodu iki dešimties darbų, tad nesu perkamas dailininkas, nelabai ir reklamuojuosi. Darbai guli maišuose, o maišai – garaže. Man tai nėra jokia tragedija.

– Ar seniai kuriate eiles?

– Pirmieji mano eilėraščiai buvo publikuoti "Tarybinėje Klaipėdoje". Tai galėjo būti gal 1967 metais. Pamenu, dar honorarą už juos gavau. Kažkada esu parašęs ir eiliuotą pasaką. Buvau pradėjęs rašyti romaną apie labai sudėtingą savo mamos gyvenimą. Bet nebaigiau jo. Poeziją rašiau visada, bet niekada nemaniau savo eilėraščių publikuoti.

– O aname, technokratiškajame savo gyvenimo etape ar kada imdavotės teptuko?

– Ne kartą būdavo, kad išsispaudžiu dažus, pradedu darbą ir staiga sužinau, kad reikia išvažiuoti į komandiruotę. Grįžtu, o dažai jau sudžiūvę, ir aš pats nebežinau, ką ketinau tapyti, nebepamenu idėjos.

– Kaip atrodo tas kūrybos procesas?

– Visaip kuriu. Būna, kad truputį parašau, truputį papiešiu pieštuku, paskui patapau. Vienintelio dalyko nėra buvę – kad iš ryto atsikėlęs susiplanuočiau, jog šiandien tapysiu paveikslą ir atsidėjęs tik tai daryčiau. Arba kad rašysiu šiandien eilėraščius. Įkvėpimas arba ateina, arba ne.

– Ar teisinga būtų pasakyti, kad tapyba ir poezijos rašymas yra jūsų hobis?

– Manau, kad kūryba yra kažkas iš vidaus, ko nedaryti aš tiesiog negaliu. Mano pirmasis hobis yra plaukimas. Kiekvieną dieną sporto klube sportuoju ir plaukiu baseine. Antrasis didysis mano pomėgis yra žvejyba. Esu išbandęs beveik visas žvejojimo technikas: dugnines, spiningavimą, plūdines meškeres, gaudžiau lašišas, lydekas, upėtakius, menkes, vėgėles, nežinau net, kokių žuvų nesu gaudęs. Tik muselėmis nežvejoju. Žmona dažniausiai sako: "Geriau tu tos smarvės namo nenešk".

Bet aš jas išvalau garaže, parnešu, pasūdau, tada viskas būna gerai. Skanu. Be galo mėgstu vairuoti mašiną. Dar labai mėgstu krapštytis sode. Nieko nesodinu, nupjaunu žolę, vaismedžiai patys auga. Dar turiu šiltnamį, bet jis yra be stiklų ir be jokios kitos dangos. Paradoksas, nors neuždengtas, daržovės jame auga net cypdamos. Kaimynas stebisi, o aš jam sakau – nieko nuostabaus – jos žino, kad auga šiltnamyje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1950 m. gegužės 13 d.
Mokėsi Klaipėdos K.Donelaičio vidurinėje mokykloje, baigė Telšių taikomosios dailės technikumą bei Vilniaus dailės institutą.
Dirbo Baltijos laivų statykloje, bendrovėse "Klaipėdos baldai", "Klaipėdos baldų prekyba", "Klaipėdos mediena", "Avokada".
Žmona Laimutė, sūnus Gytis, anūkė Gerda.