L.Zubė: „Tai, ką vaidinu, turi būti pačiam man įdomu ir prasminga“ (interviu)

Du sezonus gyvuojantis šeimos teatras „Lino lėlės“ esamus ir būsimus savo žiūrovus šeštadienį 12 val. Klaipėdos šeimos gerovės centre (Stadiono g. 16) kviečia į premjerą – „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“.

Su šio teatro įkūrėju, universalaus talento lėlininku ir naujojo spektaklio autoriumi Linu Zube kalbėjomės apie artėjančią premjerą, teatrą ir gyvenimą su juo.

Buvo ilgas kelias

– Kodėl lietuviška pasaka apie tris seseris? Ar yra skirtumas tarp trijų seserų iš Vokietijos, Indijos, Amerikos ir Lietuvos?

– Manau, kad yra. O gal tik galvoju žinantis, kad toks skirtumas yra. Taip, kaip lietuviai galvoja, kad cepelinai – lietuviškas patiekalas.

– Pasakos apie tris brolius ir pasakos apie tris seseris – kuo jos panašios?

– Ir trečioji sesuo yra laikoma kvailute. Pasakoje sakoma, kad ji nėra kvaila, yra geros širdies ir net protingesnė už kitas. Protingosioms seserims tiesiog gera, kad yra ši kvailutė, kuri egzistuoja kaip koks mato vienetas, kriterijus vyresniųjų proteliui pamatuoti. Trečioji sesuo yra tiesiog nestandartinis žmogus, besielgiantis ne taip, kaip sau ir kitiems patogu, todėl ir kvaila.

Iki tų trijų seserų buvo ilgas kelias: nuo trijų brolių, per keturiasdešimt vieną brolį prie trijų seserų – toks buvo kelias, bandant surasti siužetą, kurį būtų galima lėlių teatre kažkaip suvaidinti.

– Kaip paprastai vyksta kūrybinis procesas: ar siužetas kviečia lėles, ar lėlės pasišaukia siužetą?

– Tema kvietėsi vienokias ar kitokias lėles ir ieškojo siužeto, kurį būtų galima techniškai įkūnyti lėlių teatre... Apie tris brolius aš nesu matęs jokio spektaklio... Lietuviškose pasakose kvailys nedirba. Jis tepa lašiniais bambą. Jis gaudo utėles, ilgai guli ant pečiaus ir iš po antklodės išlenda jau ištįsęs, suaugęs. Jam prireikia princesės, nes visi eina jos. Kvailys nori integruotis... Įvairūs siužetai apie tris brolius man nepasidavė... Tiesiog nesugalvojau, kaip...

Nėra už ko pasislėpti

– Tai kaip tris brolius nukonkuravo trys seserys? Ir koks galbūt šios pasakos moralas?

– Ištisai moralizuoju. Pirštu rodau, kas gera, kas negera. Žodžiu, toks truputį banalus (sakau „truputį“, bet, galimas dalykas, labai). Visada bijau, kad bus banalu, kvaila. Apie tris brolius norėjau daryti kitaip: tam reikėjo pirštininių lėlių, ten reikėjo mušti vienas kitam per galvas, reikėjo „nukakošinti“ bobutę, pakišti brolius po ledu ir t.t. Tokio varianto nenorėjo direktorė-žmona Vida, jo nebūtų galima rodyti vaikams. Mano spektaklis – prekė, kuri skirta tam tikram pirkėjų segmentui. Kam spektaklis turi dūlėti kaip sūris Rusijos muitinėj?

O trys seserys – tiesiog gražu. Galimas dalykas, kad tai buvo nulemta iš aukščiau. Važiavau dviračiu, susitikau seną pažįstamą skulptorių Klaudijų Pūdymą, kurio nemačiau daugiau kaip 20 metų. Susipažinom iš naujo, ir jis pakvietė į savo skulptūros atidarymą. Aš nuėjau, pasižiūrėjau į skulptūrą – tokia graži mergaitė, taip šviečia... Parėjau į „Manto namus“, kur man leido dirbti, ir galvoju: „Velniop brolius, tegyvuoja seserys!”

– Šiandien populiaru teatrą pristatyti žodžiais: rėksmingas, šokiruojantis, verčiantis susimąstyti, provokuojantis ir pan. O jūs renkatės „nerėksmingas“ temas, remiatės „nemadinga“ medžiaga. Nešaukiat, neplūstat publikos, nepasiduodat „pliko kūno kultui“. Kodėl pasaka ir ką ji reiškia jums pačiam?

– Galiu pasakyti, kad mano visos trys seserys neturės rūbų. Tai bus plikos faneros lapukai. Ant jų nebus nė vieno skudurėlio, jos bus plikos, bet tai nebus „pliko kūno kultas“. Kodėl aš nerėkiu?  Esu vėžys. Man urvelyje yra geriausia. Turiu patykoti ir palaukti, kol grobis plauks pro šalį, o ne lakstyti ir triukšmingai jį gaudyti... ir tapti grobiu.

Tie visi šūkiai – toks, anoks, trečioks, „verčiantis susimąstyti“... Ką verčiantis mąstyti? Viskas verčia susimąstyti. Pamatai patį prasčiausią spektaklį, argi jis neverčia susimąstyti? Kam apie tai rėkti, nežinau. Tai panašu į dešrelių reklamą. Dešrelės, kurios susuka pilvą, verčia susimąstyti.

Turiu būti atsakingas už tai, ką rodau žmonėms, kokiom „dešrelėm“ juos šeriu, nes pirmiausia pats jas valgau. Asmeninis teatras padidino mano atsakomybę ir privertė tapti tikru lėlininku. Anksčiau nestatydavau spektaklių – man duodavo gatavą lėlę, tekstą, o aš eidavau ir vaidindavau. Dabar man reikia visas funkcijas prisiimti sau. Neturiu už ko pasislėpti, neturiu ko kaltinti, bet turiu laisvę kurti spektaklį arba apie tris brolius, arba apie tris seseris, arba apie keturiasdešimt vieną brolį. Man niekas neprimes kokio nors „nuogo kūno kulto“... Pasaulis labai supaprastėjo: jei vyrui prireikia vitaminų plaukams ir nagams, juos ras tik lentynoje „vitaminai moterims“, o lentynoje „vitaminai vyrams“ – tik piliulės potencijai gerinti. Visa tai verčia susimąstyti, kaip ateina pinigai.

Turi kilti klausimų

– Lietuvoje nuolat dejuojama, kad lėlių teatras tebėra nesuprastas, neįvertintas. Ir ypač nepagarbiai jį „vertina“ suaugusieji žiūrovai. Ką manote apie tai?

– Jei kas taip dejuoja, yra panašus į tą, kuris sako, kad „jaunimas dabar blogas , o mes tai buvom geresni!“ O dar kai kas sako, kad ir vaikai anksčiau buvo geresni žiūrovai. Paskui taip sakantys įkelia į savo puslapį penkiasdešimties metų senumo nuotrauką, kurioje nufotografuotas tie gerieji, dvasingesni žiūrovai: skustom galvom suvaryti į salę (gal net iš internato), stebintys, kaip juos fotografuoja. Pasirodo tie, kur ankščiau buvo geri, dvasingi,  užaugo ir dabar yra blogi, nes neateina. Tiesiog spektaklis turi būti vertingo turinio ir, žinoma, jo forma turėtų būti estetiška. Jeigu „kalame“ tik formas, konkuruojame su „televižiauriu“, tai nėr ko bambėti, kad mažai suaugusiųjų ateina.

Žiūrėjau neseniai spektaklį ir neradau ten savęs. Siužetas žinomas, bet susimąsčiau, ką bendro su manimi turi visa tai, ką man rodo. Su manimi kaip žmogumi – išgyvenančiu, mylinčiu, besikeikiančiu, senstančiu, kenčiančiu ar besidžiaugiančiu. Aš ten neradau nieko tokio, kas man būtų aktualu, svarbu. Juk žmogus susimokėjo, atėjo į teatrą pasižiūrėti į save, o ne tam, kad iš jo būtų vagiamas laikas. Nors ir pramogai būtų skirtas teatras, jame noriu, kad man kiltų klausimų, gal ir kažkokį atsakymą rasčiau pats sau bekeldamas tuos klausimus. Lėlių teatras lygiai tą patį turi daryti. Ne tralialia ir pumpumpum ir neieškoti kvailių.

Šią vasarą palaidojau savo tetą. Ji mokėjo būti vaikiška su vaikais ir nesuvaikėti. Susitikusi su vaikais, paskui pasakodavo: „...Kad primelavau aš jiems!..“ Skusdama bulves tokiu rimtu veidu pasakodavo, kaip sutiko zuikį, kaip anas pirtį kuria, matai, zuikienė išsimaudyt užsimanė, o tam zuikiui problema, reikia malkų, drėgna, nedega... mat rūkas pakilo nuo tvenkinio... Ir vaikai klausė, kas čia.  Jos sukurtas vaizdinys toks, kad atrodo tuoj išeis iš už namo kampo zuikis, pasirinks malkų krūvoje, kur dėdė Konstantinas prikapojo. Klausai ir toliau  plėtoji tą jos sukurtą vaizdinį. Vaikai jos klausydavosi nekvėpuodami, tarsi  tuoj išgirs svarbiausią pasaulio paslaptį. Užaugę tai prisimins labai šviesiai.

Nors tetos neliko, aš dar mokausi iš jos. Spektakliuose yra daugybė tetos „dainuškų“, gyvulių vardų, posakių.

Būdas, kaip išgyventi

– Atrodo, kad esate kaip humanitarinė pagalba šiems laikams: sekate lietuvių pasakas, kažką primenate, atkreipiate dėmesį?..

– Nėra pasaulis taip totaliai sugedęs, kad turėčiau lakstyti su švyturėliu ant galvos. Tai, ką vaidinu, turi būti pačiam man įdomu ir prasminga. Uždirbti svarbu, bet nenoriu kvailinti žiūrinčiųjų. Šiuolaikinė tendencija kitokia: aš gudrutis gaminu, tu kvailutis – perki. Ir atvirkščiai. Kūrybos versle tokia moralė ypač apgailėtina. Nors lig šiol man sunkoka suprasti, kad kūryba yra verslas. Nuvažiuoji į Ameriką, pasienyje tavęs klausia: „Koks jūsų verslas?“ Aš nesuprantu klausimo. Tai koks gi tas mano verslas? Lėlių teatras? Vaidyba? Spektaklių kūrimas? Visa tai kartu ir yra mano verslas. Toks gyvenimo būdas išgyventi.

– Taigi jumyse dera šioks toks pragmatizmas ir „trečiojo brolio“ kūrybinė dvasia?

– Tai aišku, turėtų derėti, o ar dera, ne man spręsti. Man gali nepasisekti, spektaklis gali neįvykti, gali ištikti kūrybinė krizė. Bet siūlyti pigų mėšliuką, žiūrėti visiems į akis ir priekaištaujant klausti: „O kodėl jūs man neplojate?“ Nors kai kurių lietuviškų pasakų trečiasis brolis taip ir paklaustų. Bet sesė – ne.

– Ko tikėtis iš „Lietuviškos pasakos apie tris seseris“?

– Apie „Vilką ir ožiukus“ man sakė: „Labai poetiškas spektaklis“. Norėčiau, kad ir šis būtų poetiškas. Poetiškumas teatre šneka daugiau nei šneki tu, negu šneka tavo „baibokas“, kurį išdrožei, nei šneka muzika. Jis gimsta visumoje arba ne. Šiame spektaklyje turėtų būti kažkokio graudulio. Kažkas bus neteisingai nuskriaustas ir kažkam jo turėtų pasidaryti gaila. Gal kas giliai širdyje paverks.  Žodžiu, mano lėlė turi sužadinti žiūrovų emocijas per vaizdinių žadinimą. Lėlė – tai lyg elektrodas, kuriuo sudirginamos smegenys, tada žmogus kažką svarbaus prisimena. Lėlė „įėjo“, padarė keletą plastinių judesiukų, gal tik atsikvėpė ir jau sužadina žiūrovams vaizdinius. Jie pagimdo tikras, nesumeluotas emocijas. Vaizduotė ir yra tas emocijų žadintojas. Prisiminkite, kaip einate į rūsį uogienės, o koridoriuje tamsu. Reikia nueiti palei sieną apgraibom iki jungiklio. Ima atrodyti, kad tamsoje stovi žmogus, kad tuoj jį paliesite. Kyla tikra baimė, nors žinote, kad  koridoriuje nieko nėra, tik vaizdinys galvoje. Nepavyksta nusipurtyti baimės, nes vaizdinys vis gyvas. Keli žingsniai iki jungiklio tampa tikra kankyne. Jeigu aktorius neturi vaizduotės, tai emocijas jis tik rodo. Bet jeigu jis bent sekundę pajunta kažką blykstelint vaizduotėje, patiria tikrą emociją. Tas pats darosi ir su žiūrovu. Aktoriaus vaizdiniai persiduoda per velniai žino ką: lėles, daiktus, kažkokius gestus, tekstą, melodiją, muziką. Žiūrovus jie patraukia, ir jie toliau plėtoja vaizdinius pagal savo patirtį. Jeigu spektaklį žiūri šimtas žiūrovų, tai bus pamatyta šimtas įvairiaspalvių spektaklių. Aktorius – to elektrodo laikytojas. Aktorius – elektra elektrode.

Mano spektaklyje spalvų nebus labai daug. Bet norėčiau, kad pakaktų elektros, nebūtų per didelės varžos tarp šaltinio ir elektrodo, kad žiūrovų vaizduotėje spalvos atsirastų.

Dirbti vienam – toks sportas

– Jūs neabejojate savo žiūrovo intelektu – nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų?

– Abejoju tik savo. Vienas supras vienaip, kitas – kitaip. Kiekviena galva sukurs savo  variantą. Jei bus tik mano vieno – katastrofa.

– Jūs dirbate vienas. Ar nestinga idėjų mainų su scenografu, dailininku, apšvietėju, kitu aktoriumi?..

– Stinga, nes niekad nežinau, kaip turi būti. Šiandien pasikviečiau dailininkę Ritą Lengvenytę, nes dvejoju, ar dažyti, ar nedažyti, spalvoti ar ne. Aišku, nespalvoti, jei jau kyla toks klausimas. Užkroviau Algirdui Zigmantui muzikos kūrimo naštą, nes šioje srityje neišmanau nieko ir Algirdui negaliu padėti.

Nieko nesišalinu, bet nemoku skirstyti darbų. Vaikštau lokatorius pastatęs. Siurbiu viską. Tiesiog vagiu iš aplinkos viską, ką galėčiau išplėtoti, interpretuoti.

Dirbti vienam – toks sportas. Nežinau, kaip įpras mano rankos iki premjeros paimti, padėti, paslėpti ir vėl ištraukti, ir t.t. Tą dėlionę reikia išmokti dėlioti greitai, teisingai, kad spektaklio rakandai ir baibokai nenužudytų mano vaizdinių.

– Ar teisingai suprantu, kad istorija apie tris seseris yra apie pasirinkimą?

– Taip, galima rinktis „kaip visi“ ir galima „kaip visi“ nesirinkti. Bet jei nesirenki, už tai užmuša. O po kiek kartų per dieną mes užmušinėjame savyje esantį trečiąjį brolį ar sesę? Leidžiam tiems protingiems gyventi. Beje, lietuviai turi patarlę: duok durniui kelią. Gal ji apie trečią brolį-sesę?

– Gal kyla minčių tik režisuoti?

– Nekyla.  Reikėtų galvoti, kaip su kitais artistais santykiauti, kad nebūtų aukų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių