M. Pitrėnas: kiekvienas turime santykį su Karmen

– Orkestras pagal "Karmen siuitos" specifiką įkurdintas specialiai virš scenos kabančiame balkone, o dirigentas tampa kone artistu, nes jam patikėtas ir specialus vaidmuo spektaklyje. Kaip visur suspėjate?

– Toks buvo choreografės matymas. Man reikėjo tai suprasti, "perleisti" per save ir įgyvendinti taip, kad neatrodyčiau dirbtinai ir kvailai. Slidu, bet kaip dirigentas su papildomomis užduotimis esu susidūręs gana anksti. Kaip tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro J.Vaitkaus režisuotame spektaklyje "Trijų grašių opera" aš ir mušiau ritmą, ir dirigavau, ir dainavau... Tai ir yra muzikinis teatras su savo žavumais ir specifika.

– Spektaklio Karmen (Beata Molytė-Kulikauskienė) pasirodo kaip fatališka moteris: nebijanti nei moteriškos konkurencijos, nei vyriškos opozicijos, kone "kelnėmis vilkinti furija"... Kaip vertinate būtent tokią "Karmen"? Ar jūs, kaip vyras, bei orkestro nariai – stipriosios lyties atstovai spektaklyje (ir gyvenime) nepasigendate moteriškumo?

– Mano galva, šiomis dienomis riba tarp to, kas moteriška ir vyriška, yra labai susiaurėjusi ar net kone išnykusi. Lyčių funkcijos, prioritetai, identitetai – visa tai psichologų ir sekso analitikų daržas. Kaip menininkui, man gyventi tokioje epochoje tik įdomiau. Kaip asmuo, vyras, krikščionis – turiu kitą nuomonę. Vis dėlto talentas – ne lyties klausimas. Ir man tikrai nesvarbu, ar moteris su kelnėmis, ar vyras su sijonu. Svarbu, kad kūrėjas būtų apdovanotas talentu, tokiu dideliu, kaip Beatos Molytės.

– Kas jums artimiau – šokis, opera, operetė ar instrumentinė muzika? Kas jums pačiam yra šokis?

– Kaip dirigentui, man artimesnė opera, simfoninė ir vokalinė muzika. Joje aš jaučiuosi kaip namie. Bet net namie būna visokių nukrypimų, tarkime, šokis su dukterimis. Na, čia jau kita tema. Jei apie šokį, tai kai pirmą kartą atėjau ne į klasikinio baleto repeticijas, buvau priblokštas: žinojau, kad einu susidurti su plastikos, judesio menu, bet kad rasiu tiek daug fizikos ir fiziologijos, švelniai tariant, nesitikėjau. Kūno ir judesių tekstas išpildytas per laiko ruožą – tas įspūdis išliko iki šiol. Ir kai tik tas prakaitu žliaugiantis darbas padaromas, yra tikimybė išryškėti Dievo kibirkščiai – tam, kas kūną paverčia meno kūriniu. Na, neįtikėtinai sunku.

– Jūsų kūrybiniai planai: ko naujo laukti ir tikėtis publikai? Šiuo metu dirbate Šveicarijoje.

– Taip, šiuo metu dirbu pastatyme Bazelio operos teatre. Labai daug jėgų ir energijos skiriu ir skirsiu savo mylimam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Tai kolektyvas, kuriame santykiai panašūs į šeimyninius – neužtenka pabendrauti per skaipą, reikia prisilietimo ir dėmesio. Su šiuo kolektyvu kiekvienas koncertas – iššūkis, šventė, kelionė. Nuo rudens pradedu dirbti kaip vyr. dirigentas St.Galleno operos teatre ir simfoniniame orkestre. Tai naujas etapas, kuriame kol kas daugiau klausimų nei atsakymų. Bet aš jiems pasirengęs.