M. Vitulskis: Klaipėdos solistai turi milžinišką potencialą (interviu)

Tačiau scenoje žibės ne legendiniai „bohemiečiai“, o nauji Klaipėdos ir Lietuvos operos padangės deimantai. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Merūnas Vitulskis tvirtino, jog dalyvauti statant šią operą jis sutiko be abejonių. Solistą sužavėjo ne tik šis kūrinys, bet ir galimybė pirmąsyk bendradarbiauti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir režisiere D.Ibelhauptaite.

Pažįstamas vaidmuo

– Merūnai, papasakokite, kaip atsidūrėte pajūryje, kokiomis aplinkybėmis prisijungėte prie projekto?

– Iš Dalios prieš tai esu gavęs nemažai pasiūlymų dalyvauti jos sumanymuose. Tačiau mano darbai užsienyje vis užkirsdavo tam kelius. Džiugu, kad pagaliau atsirado galimybė „pačiupinėti“ jos „Bohemos“ pastatymą. Ir, galiausiai, man tai – tiek daug kartų Europoje atliktas vaidmuo, o Lietuvoje – beveik neteko. Puiku dar ir tai, kad intensyvios repeticijos vasaros metu padeda išlaikyti formą. Dainavimas – lyg sportas. O laikas pajūryje, grynas oras naudingas ir mano žmonai, vaikams.

– Kaip vertinate kitus, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, solistus, su kuriais šiuo metu darbuojatės?

– Kartais atrodo, kad jie yra šiek tiek nuleidę rankas. Džiugu, jog teatras ruošiasi renovacijai, nes kol kas jis atrodo labai pilkai, niūriai. Nuoširdžiai sakant, tokio nudėvėto teatro dar gyvenime neteko matyti. Taigi dėl to pakylėjimo menininkai turbūt ir nejaučia. Vis dėlto solistai turi milžinišką potencialą, tad laikas šiam teatrui pakilti iš pelenų. Džiugu, jog teatro vadovu tapo Jonas Sakalauskas, o šalia jo – jaunas kolektyvas, kurio dėka ir aš čia atsiradau. Jaunų žmonių degančios akys visada labai motyvuoja.

– Ar dažnai lankotės pajūryje? Kaip vertinate Klaipėdos kultūrinį gyvenimą?

– Į Klaipėdą atvykstu bent kartą per metus. Čia dalyvauju įvairiuose projektuose Klaipėdos koncertų salėje bei lengvesnio žanro renginiuose. Na, o su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiauju pirmąsyk.

Miestas man patinka, o kultūrinis jo gyvenimas kažkodėl primena Vilnių. O gal net yra lygiaverčiai. Miesto kultūrinis lygmuo yra labai aukštas gal ir dėl to, kad pats Klaipėdos šeimininkas yra muzikantas (juokiasi). Klaipėda turi savo aurą, kuri mane žavi. Jūra, bohemiški, užsisvajoję žmonės...

Susižavėjęs opera

– Kiek metų  jūs dainuojate operose?

– Jau maždaug šešerius. Po įvairiausių komercinių projektų ir televizijos šou Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras mane pakvietė dainuoti „Meilės eliksyre“ ir aš, be abejonių, sutikau su pasiūlymu, kadangi opera visuomet buvo mano širdyje. Neilgai trukus prasidėjo ir intensyvūs darbai šioje srityje, kelionės po Europą, teko padirbėti geriausiuose kolektyvuose, teatruose, puoselėjančiuose klasikinę muziką.

– Kada susidomėjote operos žanru? Kodėl apskritai jis jus patraukė?

– Opera mane sužavėjo, išgirdus Luciano Pavarotti, Maria Callas ir kitus, kai man buvo vos aštuoneri. Mes gyvenome visai šalia Muzikinio teatro Kaune, tad labai dažnai ten lankydavomės. Aš niekada nepamiršiu to jausmo, kai solistai sudainuodavo pirmąsias natas. Tas stotas, kultūra scenoje... Prisimenu, pagalvodavau, kad ir aš taip norėčiau (juokiasi).

Tačiau į klasikinės muzikos pasaulį atėjau labai vėlai – sulaukęs 18 metų. Ir labai nepalankiu metu, nes tuomet mutavo mano balsas. Šiaip greta manęs visuomet buvo dailė – grafika, tapyba, kadangi mano senelis – dailininkas. Sykiu namuose iš plokštelių nuolat skambėdavo muzika. Visi mano šeimos nariai kažkiek buvo su ja susiję. Turbūt „muzikiniai“ genai „sukrito“ į mane, ir tai pastebėjusi šeima mane inspiravo siekti solisto karjeros. Motyvacijos suteikė dar ir mokykloje laimėti konkursai, mokytojų padrąsinimas. Jie mane skatino stoti į LMTA, tačiau tai padaryti labai sunku, jei neturi muzikinio išsilavinimo. Pakeičiau turbūt aštuonis dėstytojus, nes nesu „lengvas“ muzikoje, o ir labai svarbu su mokytoju surasti moralinį kontaktą. Esu labai dėkingas ir tiems pedagogams, kurie, matydami, jog nebeturi man ką pasakyti, nusiųsdavo pas kitus, daugiau patirties ir žinių turinčius mokytojus. Taip susipažinau su maestro Jonu Antanavičiumi ir Virgilijumi Noreika.

Šuolis ir pagalba

– Nepaisant puikių pedagogų, turbūt jūsų karjerai didžiausią įtaką padarė dalyvavimas televizijos šou?

– Tai buvo šuolis ir pagalba, kad baigčiau studijas. Tuo metu neturėjau pinigų ir dėl to, matyt, mane toji komercija per trumpą laiką padarė žinomą. Vienas, antras albumas, koncertų gausa... Pirmieji treji metai buvo labai „karšti“. Tačiau vėliau turbūt perdegiau ir prioritetu tapo akademinė muzika.

– Jeigu jums vėl pasiūlytų dalyvauti komerciniame muzikiniame projekte, ar sutiktumėte?

– Galvoju, kad muzikinė komercija turi būti visų, tiek operos solistų, tiek popdainininkų, gyvenimo dalimi, nes visame pasaulyje operinė muzika seniai sukomercinta. Todėl tik nuo projekto kokybės ir jo kūrėjų priklauso, ar dar kada nors pasirodysiu televizijoje. Be to, iš televizijos jaučiu ir akademinės muzikos poreikį. Tad turbūt tik laiko klausimas, kada mane bus galima išvysti „TV dėžutėje“.

– Kuo apskritai svarbus ir reikšmingas operos žanras?

– Manau, kad ši muzika yra tarsi gyvas archeologijos radinys. Opera turi fantastinę galią grąžinti tave į praeitį, leidžia išgirsti tai, ko žmonės klausė prieš šimtmetį. Argi tai ne nuostabu? O ką jau sakyti apie scenografiją, kostiumus… Žinoma, operos pastatymai yra brangūs. Ne kartą esu girdėjęs, kaip neturėdami tam pinigų režisieriai puola statyti „modernias”, tai yra minimalistines operas. Pakabinsime skudurą, užmausime solistui „triusikus” iki pažastų – ir štai tau modernus operos spektaklis (juokiasi).

– Kokius jausmus jums sukelia operos dainavimas? Ar šių jausmų neužgožia žemiški dalykai – tokie kaip buitis, intrigos ar nesutarimai su kitais solistais?

– Kai pradėjau dainuoti operose, maniau, kūrybinis procesas yra be galo šviesus ir gražus. Tačiau realybė yra visai kitokia ir tai labai liūdina. Čia, kaip ir daugelyje sričių, teka daugybė požeminių intrigų srovių. Bet aš laikausi nuostatos, jog nešantys šviesą žmonės savyje neturėtų būti prikaupę mėšlo. Dėl to dabar laikausi principo: po repeticijų išskubu savais reikalais. Stengiuosi mintis nukreipti tik į procesą ir rezultatus scenoje, kurioje savęs atiduodu 110 procentų ir daug šypsausi priešiškiems žmonėms.

– Ką su šeima žadate nuveikti pajūryje iki premjeros?

– Laisvo laiko nėra daug, kadangi kasdien repetuojame. Yra rytinės ir popietinės repeticijos. Net sekmadieniais dirbame. Taigi nežinau, ar spėsime čia ką nors pamatyti.