Menininkių darbuose – Klaipėdos įspūdžiai

Penktadienį, 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma meno rezidentūros projekto „Kelionių agentūra“ dalyvės Christin Wilcken (Vokietija) paroda „Klaipėda. Piešiniai“.

Ch. Wilcken į Klaipėdą atvyko pagal kultūrinių mainų su Ahrenshopo menininkų namais „Lukas“ (Vokietija) programą. Ji uostamiestyje vieši nuo š. m. spalio 2 d.

Menininkės pastebėjimu, dabartinis Klaipėdos regionas suformuotas kultūrinių sluoksnių, pokyčių bei kraštovaizdžio. Pati Ch. Wilcken kūryboje tyrinėja erdvę, struktūrą, liniją, šviesą ir tamsą, šešėlius ir popieriaus bei grafito struktūrą. Klaipėdoje sukurti jos piešiniai – tai erdvės, struktūros ir kompozicijos variacijos. Piešiniai, anot autorės, visada yra trimačiai: juose akis fiksuoja paviršių, bet piešinio struktūroje, grafito sluoksniuose ir šviesos atspindžiuose bei spalvose veriasi gylis. Paroda veiks iki lapkričio 23 d.

Ch. Wilcken (g. 1982) 2001–2003 m. baigė Komunikacijos studijas Ernsto Moritzo Arndto Universitete Greisfvalde, Vokietija, 2002–2007 m. įgijo vizualiųjų menų magistro laipsnį Greifsvaldo universiteto Casparo Davido Friedricho Institute. Parodose dalyvauja nuo 2007 m. Mėgstamiausia technika – piešiniai grafitu ir anglimi.

Tą pačią dieną KKKC Meno kieme bus pristatyta rezidentės Anastasijos Vekšina (Rusija) projektas „Judėjimas“. Instaliaciją, kurią sudaro eilės ir videodarbas, veiks iki lapkričio 9 d. Savo kūrinyje A. Vekšina interpretuoja judėjimą kaip vieną iš prigimtinių žmogaus poreikių.

A. Vekšina (g. 1985) – poetė, vertėja, filologė, žurnalistė. Baigė studijas Rusų universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos ir filologijos katedroje. Ji Tartu universiteto (Estija) doktorantė, Ilja literatūros prizo 2004 m ir Tarptautinio poezijos konkurso „Castello di Duino“ (2009, 2010 m.) laimėtoja. 2008 m. nominuota Debiutų premijai už poeziją. Šiuo metu gyvena Gdanske, Lenkijoje.

A. Vekšinos poezija – tai žvalgymasis aplink, atkreipiant dėmesį į kasdienio gyvenimo paveikslo detales, kurių paprastai nepastebime. Šiam poezijos pasauliui ypatingą žavesį suteikia tai, kad Anastasija aprašo ne Maskvos buitį ir ne sostinės poetus, o Lenkiją ir Pabaltijį: jūrą, naktinių reisų autobusus, keliaujančius iš vieno miesto į kitą, žmones. Jos eilėraščiuose seneliai važinėja dviračiais ar mopedais, sekmadieniais katalikai neskubėdami išeina iš bažnyčios, senelė iš Pskovo laukia anūko iš Švedijos.

Pasak literatūrologo Aleksandro Polivanovo, „tokia, matyt, ir turi būti laimingos provincijos poezija, ir nesvarbu – Europos ar Rusijos; provincijos, kuri gyvena, lyg ir nežinodama, kad kažkur vyksta literatūrinis procesas, literatūrinės reputacijos, poetiniai žaidimai su reminiscencijomis, pseudocitatomis, kad kažkur yra postmodernizmas ir net postmodernizmo kritika. Net su tariamu provincialumu, Anastasijos poezija atrodo labiau europietiška, nei daugelio Maskvos poetų kūriniai“.

Projekte „Kelionių agentūra“ dalyvaujantiems rezidentams siūloma reflektuoti Klaipėdos regioną bei miestą, vesti dienoraščius bei „maršrutų apskaitą“, šitaip rezidentūrą prilyginant kultūrinių kelionių agentūrai. Projekto akcentai – utopijos paieškos architektūroje, laiko slinktyse, lyties bei nacionaliniame identitete.