A. Mikalajūnaitė medaus mėnesį iškeitė į pasiruošimą baletui „Graikas Zorba“

Ji taps Marina balete „Graikas Zorba“, kurį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre stato pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massine.

– Ar „Graikas Zorba“ vertas šios aukos: po vestuvių neišvykote su sutuoktiniu medaus mėnesiui?

– Medaus mėnesio tikrai neatsisakėm, vyksime vėliau. Mano vyras tarptautinių pramoginių šokių varžybų laureatas Valerijus Osadčenko, taip pat turi daug neatidėliotinos veiklos šiuo metu. Taip jau sutapo (juokiasi).

Nemanau, kad atvažiavimas į Klaipėdą ruoštis spektakliui – auka. Atvirkščiai, kiekvienas vaidmuo artistui – didžiulė dovana. Labai džiaugiuosi čia būdama. Tikrai niekaip savęs nenuskriaudžiau, viską suspėjau ir esu dėkinga: visų pirma, kad mane pasikvietė, antra, kad išleido vestuvėms ir suderino tvarkaraštį.

– Kokia bus jūsų Marina? Su kokiais susiduriate sunkumais?

– Kokią išvysite Mariną pasakoti dar labai anksti. Kol kas dar viskas labai šviežia, kasdien ieškome su statytojais ir partneriais naujų niuansų, lipdome vaidmenis. Sunkiausia yra tai, kad pastatymui turime labai ribotą laiką, medžiagos yra daug, personažai įdomūs ir sudėtingi.

– Ko iš baleto „Graikas Zorba“ tikėtis žiūrovams?

– Daug masiškumo, energijos, įtraukiančios muzikos, o taip pat dramatizmo, jautrumo.

– Papasakokite kokį įspūdį jums paliko garsus choreografas L.Massine, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė, šokti į baletą „Graikas Zorba“ atvykstantys kolegos?

– Kol kas daugiausia dirbame su choreografo asistente Anna Krzyskow-Jagodzinska. Ji labai reikli, profesionali. Jai svarbi disciplina. Turime būti labai imlūs ir susikoncentravę, nes statytoja palaiko tempą, kelia aukštus reikalavimus. Man tai patinka.

Choreografo asistentė Anna Krzyskow-Jagodzinska - žymi lenkų šokėja bei pedagogė. Kaip nepamirštama Marinos partijos atlikėja ji pati yra pasirodžiusi šio choreografo statytame balete „Graikas Zorba“ Lenkijoje. Šokėja pradėjo savo pedagoginę ir choreografinę veiklą 1991 m., taip pat tapo pagrindine Lorca Massine bei jo tėvo baleto choreografijos asistente. Ji parengė choreografiją, scenos judesį daugiau kaip 30 premjerinių baleto ir operos spektaklių Lenkijoje bei užsienyje.

Tuo tarpu choreografas Lorka Massine daug dėmesio skiria vaidmens išjautimui, „perleidimui per save“. Jam svarbu, kad žinotume kodėl ir apie ką šokame.

Su kolegomis puikiai sutariame. Kolektyve vyrauja šilta atmosfera. Daugelį jų pažinojau jau anksčiau. Klaipėdos trupėje apsilankydavau dažnai, tiesiog palaikyti fizinę formą atostogų metu. Jie visi labai šilti, draugiški, šmaikštūs. Su kitais atvykusiais kolegomis esu pažįstama dar nuo mokyklos laikų. Kartu „užaugome“ M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

– Jūsų įsimintiniausi baleto vaidmenys?

– Nemėgstu skirstyti vaidmenų... Kiekvienas pastatyminis laikotarpis labai įsimintinas. Tai intensyvus, turtingas metas, kai gauni koncentratą naujos informacijos. Jos užtenka dar ilgam ir prabėgus premjeroms. Kiekvienas pastatymas augina artistą. Skirtingi choreografai atskleidžia vis kitas to paties šokėjo puses.

– 2016 m. buvote apdovanota Fortūnos statulėle už vaidmenis balete "Žydrasis Dunojus". Kas baleto šokėjai yra siekiamybė: apdovanojimai, vaidmenys...

– Individualu. Vaidmenys – labai svarbu. Neturint vaidmenų, tobulėjimo procesas būtų neįmanomas...  Siekiamybė? Balete sakoma, kad tobulumo pasiekti neįmanoma, bet visada reikia judėti link jo. Taip pat labai svarbu atrasti savitumą.

Apdovanojimai? Taip, žinoma. Norisi įvertinimo, apdovanojimas yra vienas iš šių formų.

– Nuo 2014 m. taip pat dirbate pedagoginį darbą Kauno choreografijos mokykloje, Nerijaus Juškos baleto mokykloje. Kas lengviau: šokti pačiam ar to išmokyti kitus?

– Šiuo metu dirbu Nerijaus Juškos, Eglės Špokaitės ir Elle baleto mokyklose.

Sudėtinga šias veiklas palyginti. Net negaliu vertinti... Darbas su vaikais labai atsakingas. Vaikai – augančios asmenybės, prie kurių formavimo mes, pedagogai, prisidedame. Aš mokau juos šokio, bet visada turiu galvoje, kad žmogiškosios vertybės yra svarbiausia.

– Ar linkėtumėt tapti šokėjais savo vaikams?

– Manau, kad žmogus turėtų rinktis profesiją, kuri jam teikia džiaugsmo, pilnatvės, vidinio pasitenkinimo... Profesiją, kuriai jaučia aistrą... Nedrausčiau savo vaikams jokių profesijų.

– Ar lieka laiko poilsiui, širdžiai maloniai veiklai?

– Labai norint galima surasti (juokiasi). Mėgstu lankytis kultūriniuose renginiuose, ypatingai myliu dramos teatrą.

– Ar jūsų nevilioja karjera užsienyje?

– Kol kas esu laiminga čia, Lietuvoje. Turiu daug mėgstamos veiklos ir artimų žmonių ratą.

– Žinomumas: kuo jis pasireiškia Lietuvoje?

– Aš tikrai nesu žinomas žmogus...

– Jei ne šokėja, tai būtumėt....

– Vaikystėje labai mėgau skambinti pianinu ir maniau, jei ne baletas, jo vietą galėtų užimti fortepijonas. Tačiau norint groti profesionaliai, šią profesiją reikia rinktis ankstyvoje vaikystėje.