Naujasis vadovas ruošiasi permainoms

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ateitį su naujuoju jo vadovu Jonu Sakalausku kalbėti lyg ir dar anksti. Tačiau jis mielai pasakoja apie savo gyvenimą. Prieš kelias dienas grupės "El Fuego" solistas su savo išrinktąja – taip pat operos dainininke Agne Sabulyte atšventė pirmagimės Vakarės trejų metų gimtadienį. Nors yra jaunas, bet patirti jam teko daug – ir skaudžių netekčių, ir nepritekliaus. Tačiau, kaip pats sakė, gyvenime iššūkiai tik grūdina.

Kantata mirusiam tėvui

– Esate tikras sostinės vaikas?

– Tikras vilnietis ar klaipėdietis yra tas, kurio senelis bent jau dalį savo gyvenimo praleido tame mieste. Šiuo atveju save laikau Vilniuje gyvenančiu kaimiečiu. Mano abu tėvai yra iš nedidelių vietovių. Tėvas – iš Kelmės rajono, o mama gyveno tarp Pakruojo ir Linkuvos. Taigi jie augo kaimiškoje aplinkoje, o susipažino atvažiavę į sostinę, kur studijavo ir dirbo. Mano žmona yra iš Kauno, šiuo metu auginame du vaikus – penkių mėnesių Dobilą ir trejų metukų Vakarę. Tiesa, pirmoji mano meilė ir mergina buvo klaipėdietė, todėl teko labai daug laiko praleisti pajūryje.

– Važinėdavote pas jaunystės draugę?

– Žinoma. Dažniausiai savaitgaliais, kartu rengdavome projektus. Gyvenau miegamajame Klaipėdos rajone pietinėje miesto dalyje. Tuomet buvau tik 18–19 metų. Bet pirma meilė retai perauga į santuoką.

– Jūsų tėvai – irgi muzikai?

– Ne. Mama yra mėgėja dainininkė, kuriai muzika yra svarbiausias raiškos būdas. Bet šiaip ji baigė naftos geologiją Maskvoje. Tik pradėjusi dirbti suprato, kad tai ne jos sritis. Atrado save Vilniaus dailės akademijoje ir šiuo metu moko vaikus keramikos, dailės. Tėvas buvo radijo inžinierius ir visą laiką dirbo su elektronika.

– Jūsų tėtis Antanas Sakalauskas buvo laisvės gynėjas. Prieš penkerius metus jo netekote.

– Taip, jis buvo Sąjūdžio dalyvis ir aktyvus laisvos Lietuvos idėjos puoselėtojas. Dalyvaudavo 1972 m. Kaune Romo Kalantos rengtuose protestuose, studentų demonstracijose. 1991 m. sausio 13-osios naktį stovėjo prie televizijos bokšto. Su keliais kitais lietuviais palindo po tanku, pražudžiusiu Loretą Asanavičiūtę. Likimas jam nusišypsojo, liko gyvas, tačiau buvo sunkiai sužalotas, sulaužytos abi kojos. Kurį laiką jam teko kovoti su sunkia liga. Tėvo mirtis man nebuvo netikėta. Atvirai kalbant, tik praėjus kuriam laikui supratau, kiek daug apie jį nežinau. Kuo toliau, tuo labiau pasiilgstu, net sapnuoju. Norėčiau apie daug ką su juo pasikalbėti.

– Atsimenate tėvo pasakojimus apie įvykius tą naktį?

– Žinoma. Pats tuo metu buvau nebe kūdikis. Visai šeimai tai buvo baisus laukimo laikas. Po neramios nakties rytą mums paskambino iš ligoninės ir pasakė, kad tėtį pervažiavo tankas, tačiau jis gyvens. Šis laikotarpis šeimai sunkus, bet labai brangus ir viltingas. Žmonės kovojo vedami gražios idėjos ir pakilimo. Iki šiol Sausio 13-oji man yra didelė laisvės šventė. Tėvui prieš mirtį prižadėjau parašyti kantatą pagal tos nakties liudininkų pasakojimus, pavadinau ją "Noctis". Du kartus jo atminimui atlikau televizijos bokšte.

"Karvutę" – į šešias dalis

– Pats augote penkių vaikų šeimoje. Nebuvo sunku?

– Galima sakyti, šešių. Tėvai dar globojo giminaičių vaiką. Bet sunku nebuvo, veikiau – įdomu. Tiesiog tekdavo iškentėti šiokį tokį nepriteklių. Nors 1990–1996 m. laikotarpis buvo ypač įtemptas, dabar šią patirtį vertinu teigiamai. Turėjau ko siekti, ir kiekvienas nuveiktas darbas gyvenime man teikia daug džiaugsmo. Kad ir galėjimas sau leisti daugiau finansiniu atžvilgiu. Būdami vaikai daug ką darėme patys – siuvome, gaminome, patys rengėme gimtadienius. Juk tėvai ne viską spėdavo. Gal dėl to esu iniciatyvus. Kartais pykdydavo tai, kad kiti gali valgyti daug šokoladų, o mes turime vieną "Karvutę" pasidalyti šešiese. Bet tai tik smulkmenos. Gyvenome linksmai.

– Ir, ko gero, visada su muzika?

– Dar visai mažą mane nuvedė į chorinį dirigavimą ir dainavimą. Man nepatiko, tai iškart išėjau. Sesė mėgo sunkiąją roko muziką, metalą, tad jos įkvėptas devynerių susidomėjau šiuo stiliumi. Iki šešiolikos buvau tikru rokeriu – ilgi plaukai, juodi drabužiais, pasidabinęs talismanais, turėjau gitarą. Tuomet bendravau su už save vyresniais sunkiojo metalo klausytojais. Penktoje klasėje pradėjau mokytis groti profesionaliai. Prasidėjo rimtas muzikinis kelias. Didelę įtaką darė mano aplinka, kurioje gyvenau. Klausėmės grupių "The Doors", "Led Zeppelin", "Nirvana", "Metallica", "Death", "Sepultura". Nuo klasikinio roko iki juodojo metalo. Grodavome namuose, mokykloje, rūsiuose. Nebuvau anarchistas, bet tai buvo savotiškas žaidimas, leidęs išsiskirti iš kitų vaikų.

– O kaip muzikinėje karjeroje atsirado opera?

– Lankydamas muzikos mokyklą buvau priverstas groti klasikinę muziką. Vėliau įstojau į choro dirigavimą Vilniaus konservatorijoje. Kai visą dieną gyveni klasika, nelieka nieko kita, kaip ją pamėgti. Įkūriau savo chorą ir festivalį, kuriame atlikome gospelo muziką. Tai šiuolaikinės krikščioniškos dainos, kitaip tariant, afroamerikiečių bažnytinės giesmės. Tiesa, dar prieš konservatoriją užsiiminėjau vadybine veikla. Finansiniai, marketingo dalykai man gerai pažįstami. O muzika visą tą laiką buvo paraleliai. Dvidešimties dalyvavau jaunų dainininkų konkurse, kur mane pastebėjo Vytautas Juozapaitis. Jis ir paskatino mokytis klasikinio dainavimo. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje patekau pas Virgilijų Noreiką, tad pagal diplomą esu profesionalus operos solistas.