Nidos meno kolonijos paroda: kopų šokiai, kibernetinių orakulų pranašystės

Meta iššūkį

„Jūros veidrodis“ (Žalčio pasaka) yra polifoninė parodos pavidalo pranašystė, intervencijų serija ir radijo žurnalas, kuruojamas The Many Headed Hydra (Daugiagalvės hidros) kolektyvo. Atsigręždama į jūrą – kaip į veidrodį, o į žaltį – kaip į apgaviką, daugiagalvė hidra šįkart išnyra Nidos meno kolonijoje, kad iš kraštovaizdžio, kūno ir galios susikirtimų supintų naują pasaką.

„Jūros veidrodis“ (vok. Meeresspiegel) meta iššūkį įsitikinimui, kad jūra yra tik paviršius, kuriuo žvilgsnis pasiekia horizontą. Atsigręžti į jūros veidrodį reiškia judėti gilyn ir pripažinti, jog egzistuoja skirtingi laiko ir erdvės matavimai: parodoje orakulai byloja, kad Pietų ir Šiaurės dykumų peizažus – džiūstančią Aralo jūrą ir Kuršių nerijos Mirusias kopas – sieja anaiptol ne vien kolonijinio žemės naudojimo sukelti ekologiniai modernybės sukrėtimai. Šie orakulai šnabžda apie žvejus iš Kazachstano ir kitų Sovietų Sąjungos vietų, po Antrojo pasaulinio karo perkeltus į Kuršių neriją, kad atkurtų žvejybos pramonę ir atliktų karo tarnybą. Pasitekdami žinomą lietuvių liaudies pasaką apie Eglę žalčių karalienę – istoriją, kuri amžiams bėgant migravo iš Indijos per Kazachstaną į Lietuvą, Turkiją ir Vokietiją, – jie pasakoja apie kūno transformacijas, apie diasporas, paribių kultūras ir apie (post)militaristinį vyriškumą.

Paribio zona

„Grąžinkite man jūrą“, – šaukia kupranugaris Amalgul Menlibayevos videofilme „Transoksianos sapnai“. Kupranugaris gyvena žvejų kaimelyje, kuris buvo ant Aralo jūros kranto prieš šiai tampant dykuma dėl sovietų vykdyto agrarinio projekto. Savo sapnuose jis regi, kaip tolimų Aralo vandenų link paskui savo tėvą į ilgą kelionę leidžiasi žvejo duktė. Ji mato lapėmis virstančias keturkojes moteris, kurios ryja surūdijusias žvejybos laivų nuolaužas, tįsančias dykumoje, kadaise buvusioje jūros dugnu.

Atsigręžti į jūros veidrodį nuo Kuršių nerijos – reiškia regėti, kaip miškas tampa smėlio kopa ir kaip mediniai burlaiviai su imperijos vėliava leidžiasi į kelionę per Atlantą. Besitęsiančios rungtynės tarp smėlio kopų dykumos ir miško tebeliudija susipynusias istorijas apie Prūsijos kolonijinės laivybos ir prekybos ekspansiją, egzotizuojamų „mirusių“ kopų ir žvejų kaimelių turizmo bei meno ekonomiką, ir kelių moterų kartų atliktą miškų atsodinimo darbą. O jūra ir nerija, kaip buvo, taip ir liko paribio zona, į kurią du šimtmečius pretendavo net keturios skirtingos valstybės.

Mito versijos

Vietinių, atvykusių ir čia įsivietinusių dalyvių kūriniai parodoje „Jūros veidrodis“ (Žalčio pasaka) įgarsina užgniaužtus poimperinių ekologijų paliestų veikėjų balsus. Žalčio pasaka yra nuoroda į geriausiai žinomą Eglės žalčių karalienės legendos versiją – 1940 m. poetės Salomėjos Nėries parašytą poemą apie namų praradimą, susidūrimą su nepažįstamaisiais, meilę, išdavystę ir mirtį. Reaguodamos į poemoje aprašytą žmogaus-roplio ir žmogaus-medžio pavidalų kismą bei istorinį kūrinio ryšį su nacionalizuota kultūra ir migracija, Vilniuje kuriančios Cooltūristės ir performansą atliksianti islandų menininkė Bryndis Björnsdottír siūlo subversyvias mito perskaitymo versijas. Kartu su Sondros Perry vaizdo projekcija „Juoda mergina kaip kraštovaizdis“ jos kvestionuoja ir griauna patriarchalinį kraštovaizdžio kaip eksploatuojamo ir apžiūrinėjamo, įvertinamo ir nacionalizuojamo kūno reprezentacijos modelį. Virgilijaus Šontos Kuršių nerijoje aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais darytose fotografijose tyrinėjamos paribio kopos, kuriose, kaip ilgesio ženklai, įkurdinti veidrodiniai paviršiai, objektai ir plunksnos. „Tikriausiai esu atėjęs į pasaulį ne toje šalyje, ne toje socialinėje aplinkoje. Aš vis dėlto tikiu, kad yra tokia šalis, kuri atitiktų mano vidinę būseną“, – teigė autorius.

Nuo žalčio liežuvio

Sekdamas vingiuojančia ateities, praeities ir dabarties jūros kranto linija, „Jūros veidrodis“ (Žalčio pasaka) viešais skaitymais, performansais ir radijo transliacija išsilieja į parodos erdvę supantį kraštovaizdį. Kopų šokiai, posthumanistiniai pokerio lošimai, kibernetinių orakulų pranašystės, sąmoningas sapnavimas ir gilaus laiko mitologinė programėlė pasakoja daugiaprasmes istorijas, slystančias nuo dvišako žalčio liežuvio. Pasitelkdama vaizduotę, atmintį, verbalinę ir vizualinę komunikaciją, paroda žvelgia į pasaulio vandenis kaip į istorinių topografijų ir politinių bendrysčių talpyklas.

The Many Headed Hydra yra pavidalus keičiantis kolektyvas, besidomintis iš vandenų kylančiais mitais ir reiškiniais. 2016 m. meno erdvėje „District Berlin“ Emmos Haugh ir Suzos Husse įkurtas kolektyvas jungia žmones iš įvairių salų, žemynų ir pusiasalių. The Many Headed Hydra yra queer, hidrofeministinis, postkolonijinis meno projektas. Bendradarbiaudamas ir rinkdamas pasakojimus (storytelling), kolektyvas užsiima tyrimais, menine kūryba ir leidyba, savo leidinius supranta kaip performatyvius reiškinius ir pasirodo žurnalų, parodų ir pranašysčių pavidalais.

Po pasirodymo VDA Nidos meno kolonijoje „Jūros veidrodis“ (Žalčio pasaka) vėl „išnirs“ meno erdvėje „District Berlin“ šių metų rudenį.

Performatyvi ekskursija

Parodos dalyviai: B.Björnsdottír, Cooltūristės, Ieva Epnere, Danielis Falbas, Sonja Gerdes, Ulrike Gerhardtas, Golden Diskó Ship, E.Haugh, S.Husse, A.Menlibayeva, Sondra Perry, V.Šonta, Elsa Westreicher.

Atidarymo programa liepos 16 d.: 12–13 val. – Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė. Cooltūristės. Performatyvi ekskursija su virtualiais elementais. Pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę; 18–20 val. – parodos atidarymas, poetas D.Falbas skaitys savo eilėraštį „Chicxulub Paem“.

Paroda „Jūros veidrodis“ (Žalčio pasaka) VDA Nidos meno kolonijoje (E.A.Jonušo g. 3) veiks iki rugpjūčio 27-osios kasdien nuo 12 iki 20 val., išskyrus pirmadienį.

Projektą organizuoja VDA Nidos meno kolonija ir „District Berlin“. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, Goethe’s institutas Lietuvoje ir Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa.