Prie teatro vairo – pusę amžiaus

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Povilas Gaidys – mylimas studentų ir visos Lietuvos. Daug metų jis dėsto universitete, baigusieji jo kursą – garsios teatro žvaigždės. Šiuo metu sunkiai žmonos aktorės Elenos Gaigalaitės netektį išgyvenantis kūrėjas stengiasi nepasiduoti niūrioms mintims. Keliasdešimt vaidmenų kine ir daugybę spektaklių sukūręs režisierius yra teatro rekordininkas – uostamiestyje režisuoja daugiau kaip pusę amžiaus. Jis įsitikinęs, kad teatre kūrėjui būti angeliuku nereikia. "Svarbiausia – tikra meilė ir atsidavimas savo profesijai", – šypsojosi P.Gaidys.

Vizitinė kortelė – pavardė

– Kokių aplinkinių replikų sulaukdavote dėl savo išskirtinės pavardės? Turbūt neretai jas girdite?

– Žinote, vaikystėje įvairius bendraamžių komentarus priimdavau gana skaudžiai. Atrodė, kitų tokios gražios pavardės, o manoji kažkokia keista. Tik vėliau supratau, kad čia ir yra pats grožis. Vaikai yra žiaurūs, būdavo ir patyčių, ir pasišaipymų. Ir dabar dar kartais gatvėje koks nors gimnazistas, eidamas pro šalį, atpažinęs mane sugieda "kakarieku". Tai tik pralinksmina. Juk normali pavardė, labai tinkama režisieriui.

– Ne tik režisavote, bet ir pats įkūnijote nemažai charakteringų vaidmenų. Esate nusifilmavęs ne vienoje lietuviškoje kino juostoje.

– Teko šiek tiek pavaidinti. Esu įgijęs dvi specialybes: baigiau aktorinį ir režisūrą. Kadangi teatre daug nevaidinau, pasireiškiau kine. Tai buvo įdomi patirtis.

– Kokius savo personažus smagiausia prisiminti?

– Itin įsiminė 1976-aisiais Maskvos televizijos užsakymu Lietuvos kino studijoje nufilmuotas serialas "Komisaras. Seklio Kalio nuotykiai", jį režisavo Arūnas Žebriūnas. Vaidinau policijos komisarą, buvo smagu pakvailioti, pažaisti, įlįsti į pasakišką švedų rašytojos Astrid Lindgren pasaulį.

– Teigiami ar vis dėlto neigiami vaidmenys dažniau jums tekdavo?

– Žinote, kaip bebūtų keista, turbūt teigiami. Tėvo Brauno pagrindinis vaidmuo detektyviniame filme "Veidas taikinyje", paremtame Gilberto Keitho Chestertono novelių ciklo "Tėvas Braunas" motyvais. Taip pat buvau pirmininkas Trakymas "Perskeltame danguje". Visokių jų būta. Bet kinui aš daug dėmesio neskiriu.

– Teatras – jūsų didžioji aistra?

– O taip, čia praėjo visas mano gyvenimas ir kūrybinis polėkis, vėliau ryžausi net ir pats pavaidinti, pastačiau netoli 90 spektaklių.

Pirmasis darbas – Marijampolėje

– Klaipėda nėra jūsų gimtasis kraštas?

– Subačius – nedidelis miestelis, kur gimiau, kažkur vieškelių kryžkelėje, nuskurusi ir mirštanti vietovė. Ten baigiau keturias klases, vėliau persikėliau į Vilnių ir ten pradėjau lankyti vidurinę. Vaikystės atsiminimuose išliko karo ir dar baisesni – pokario epizodai. Per Lietuvą ėjo keli frontai, tačiau būnant vaiku tai atrodė savotiškas žaidimas. Įsivaizduokite, žingsniuoja kareiviai, palikdami konservų skardines, randi kokį užsilikusį šovinį. Puiki kasdienybė berniukui.

– Tėvai nebuvo menininkai, kaip pamilote teatrą?

– Turbūt turėčiau dėkoti savo lietuvių ir rusų literatūros mokytojams. Mus, vaikus, vesdavosi į operos, dramos teatrus. Tada Vilniuje jų nebuvo tiek daug. Liepdavo mintinai mokytis tekstų ištraukas, eilėraščius, pradedant A.Puškinu ir baigiant P.Cvirka bei S.Nėrimi. Deklamuodavome išsijuosę. Paskui įstojau į konservatoriją. Mūsų diplominius spektaklius žiūrėjęs ir vertinęs režisierius pakvietė atvykti į Klaipėdą dirbti aktoriumi. Bet tąkart atsisakiau ir penkeriems metams išvažiavau į Maskvą mokytis režisūros. Kai reikėjo pastatyti priešdiplominį spektaklį, mums leido išsirinkti vietą. Tad grįžau į Lietuvą ir savo pirmąjį darbą sukūriau Marijampolės teatre. Sulig tuo spektakliu jį uždarė, buvo sunkūs laikai kultūrinėms įstaigoms. Taigi 1963-iaisiais atsikėliau į uostamiestį ir tapau Klaipėdos dramos teatro režisieriumi. Čia likau visam.

– Nekilo pagundų išvykti?

– Buvo minčių išvažiuoti, ypač sunkiais gyvenime ir kūrybos momentais. Sulaukiau patrauklių ir rimtų pasiūlymų, tiesa, kalbu apie Lietuvą. Bet aš esu truputį namisėda, nemėgstu daug trankytis. Nesusiviliojau tais pasiūlymais ir gerai padariau. Čia būta ir gerų dalykų, ir nesėkmių. Bet tai normalu, nes teatras – sudėtingas organizmas.

– Ar savo anūkams patartumėt rinktis teatralo duoną?

– Matyt, ne. Mano sūnus Žilvinas anksčiau norėjo pasekti tėvų pėdomis, juk jis visą laiką trynėsi teatre. Ir iki pat dabar mūsų su žmonos spektaklius beveik visus mintinai žino. Bet aš jį atkalbėjau. Pasirinko muziką ir tapo mokytoju, dėsto vaikams fortepijono muziką.

Pasmerktas vienatvei?

– Jūsų žmona Elena Gaigalaitė – žinoma Klaipėdos dramos teatro aktorė. Jos netektis skaudi visai teatralų bendruomenei.

– Vis dar jaučiuosi priblokštas. Viskas susidėjo į krūvą – praėjusiais metais įvykusi žmonos netektis ir išsikraustymas iš teatro, kuriame praleista per 50 metų. Tiek energijos jam atiduota, bet staiga lieki nuošalyje ir esi pasmerktas vienatvei, moraliniam ir netgi materialiniam skurdui. Likome dviese su sūnumi. Jis viengungis, taip ir nevedė. Kiek galėsiu, dar dėstysiu Klaipėdos universitete. Reikia atiduoti duoklę studentams, kad ir koks kartais nedėkingas darbas tai būtų, ypač kai pajauti šiokį tokį abejingumą.


Šiame straipsnyje: Povilas Gaidysteatrasaktorius

NAUJAUSI KOMENTARAI

na

na portretas
šiuo metu teatras labai nusilpęs, apie aktorių intelektą geriau nutylėt, tuo reikėtų ir užsiimti.

Durys pyska

Durys pyska portretas
ILGIAUSIU METU MAESTRO:)Su gimtadieniu.

nesolidu

nesolidu portretas
Amžinas dejuotojas.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių