Rašytoja B. Jonuškaitė pristatys naują romaną

Šiandien 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos konferencijų salėje vyks rašytojos Birutės Jonuškaitės romano „Maranta“ sutiktuvės.

Dalyvaus autorė ir literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas, muzikuos Vydūno gimnazijos klasikinių gitarų ansamblis, vadovaujamas Remigijaus Mockaus.

Rašytoja B.Jonuškaitė laikoma neprilygstama moterų charakterių meistre, sugebančia matyti, girdėti ir persikūnyti, jaučiančia kūrinį kaip meninę visumą. Žinoma kaip prozininkė, publicistė, poetė, vertėja ji – romanų „Didžioji sala“(I, II t.), „Ievos neišvarė iš rojaus“, „Baltų užtrauktukų tango“, daugelio apysakų, apsakymų ir esė rinkinių autorė, šį rudenį išleidusi naują knygą.

Iš tikrų charakterių ir istorijų konstruojamas „Marantos” pasaulis išryškina trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimus. Jų mįsles narplioja jaunėlė dailininkė Rasa. Kūrinyje tvyro paslaptinga atmosfera, vyrų ir moterų santykiai kaitinami jausmų ir aistrų. Romano veiksmas rutuliojasi Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, lydimas koloringo Dominykos dzūkavimo, bei Varšuvoje, Paryžiuje, Jeruzalėje, Amerikoje.

Svarstant apie mįslingą knygos pavadinimą ir panaršius internete galima sužinoti, kad maranta – senamadiška kambarinė gėlė, kuri turi gilų poveikį žmogui, jo psichinei būsenai. Kaip autorei kilo mintis taip pavadinti savo romaną?  „Galbūt todėl, kad turiu labai daug kambarinių gėlių ir visos jos man yra paslaptingos mūsų namų gyventojos, su kuriomis, kaip ir su katyte Cioce, bet kada galima pasikalbėti. Marantų yra visokių, bet romane kalbama apie Baltagyslę marantą (lot. maranta leuconeura). Tai iš Brazilijos kilusi, nuolatinę šilumą mėgstanti, gerai žinoma kambarinė gėlė, turinti įdomią savybę – dieną jos lapai išsiskleidžia visu gražumu, o sutemus užsilenkia viršun į lovelį – vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsiskleisti. Ji – kaip žmogus, kaip mano knygos herojai – yra laiminga, kai aplinkui daug šviesos, šilumos ir meilės. Šviesiai žali šios gėlės lapai tarp šoninių gyslų nužymėti dešimčia sukrešėjusio kraujo spalvos dėmelių – po penkias iš abiejų centrinės gyslos pusių. Todėl ji yra vadinama „Dešimties Dievo įsakymų augalu“ arba maldingąja“, – pasakojo B.Jonuškaitė interneto svetainei punskas.pl. Ten pat paklausta apie pagrindinį romano leitmotyvą, ji atsakė: „Visi žmonės nori būti laimingi, visi savaip tos laimės siekia, ir visi skirtingai ją supranta. „Marantos“ veikėjai pateikia savąjį laimės siekimo receptą – jų kelias labai sudėtingas, bet vis dėlto meilė gyvenimui ir dvasinė stiprybė veda pilnatvės link. (…) Iš tikrųjų ši istorija kaip koks uždelsto veikimo pūlinys tūnojo smegenyse nuo pat vaikystės, nedavė man ramybės daugybė su ja susijusių klausimų, į kuriuos tikrovėje taip ir negavau atsakymų, taigi atėjo laikas pačiai į juos atsakyti. Išrašiau ir... palengvėjo. Nors, žinoma, dar ne viskas pasakyta – juk romano pabaigoje rašau, kad tai pirmosios knygos pabaiga. Vadinasi, bus ir antroji“.