S. Zonys: mano misija – garsinti Lietuvos vardą | kl.lt

S. Zonys: mano misija – garsinti Lietuvos vardą

  • Teksto dydis:

"Man didelė garbė kurti Herkaus Manto vaidmenį. Žinoma, užsienyje aš šios partijos nepritaikysiu, nes ji parašyta lietuvių kalba, bet tikiuosi, kad pamatę šio veikalo premjerą, jo kooprodukcijos užsimanys ir kiti Lietuvos teatrai. Manau, kad tai vienas rimčiausių lietuvių operos veikalų", – apie Giedriaus Kuprevčiaus operą "Prūsai", kurią Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skiria atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui, atsiliepia solistas Steponas Zonys.

– Herkaus Manto partija buvo sukurta maestro Virgilijui Noreikai. Kaip reagavote, kai ją pasiūlė atlikti jums?

– Iš pradžių pagalvojau, kad iš manęs nori pasijuokti... Partija iš tiesų beprotiškai sudėtinga, tai didelis išbandymas. Vis dėlto tiek aš, tiek mano kolega Mindaugas Rojus, su kuriuo kartu kuriame Herkaus Manto vaidmenį, esame baritono balsų savininkai. Tad, manau, kad viskas pavyks. Beje, nedainuojame visiškai taip pat, kaip dainavo maestro V.Noreika, kai kurios vietos yra markiruotos.

– Kaip manote, kas lėmė, kad būtent jums patikėtas Herkaus Manto vaidmuo?

– Manau, kad pirmiausia tai, jog mano balso diapazonas yra labai platus. Baritonų su tokiu balso diapazonu teatre yra tik du: aš ir M.Rojus. Nepakanka to, kad gali padainuoti aukštas natas, turi nuolat dirbti 200 procentų pajėgumu, kaip geras darbinis arklys. Deja, ne visi taip gali, nes balsas pavargsta, gali jį sužaloti ir pan. Aš turiu tą ištvermę. Galbūt atitinku ir tam tikrus išvaizdos kriterijus.

– Herkaus Manto vaidmuo sudėtingas ne tik muzikiniu požiūriu, bet ir psichologiškai.

– Tikrai, taip. Ypač tokiame amžiuje. Manau, kad būtų lengviau, jeigu būčiau 50-metis. Psichologiškai sudėtingas vaidmuo, nes Herkus Mantas gniuždomas nuo pat pirmųjų akimirkų. Gniuždo jį draugai ir mylimoji Kristina. Jis turi rinktis: arba išduoti savo Prūsiją ir rinktis krikščionybę, arba prarasti mylimąją, sūnų ir ginti savo žemę. Bet kurio atveju jis pralaimi. Šis vaidmuo man gal net sudėtingesnis aktorine prasme nei muzikine. Nieko nedarant išreikšti vidinę dramą, skausmą – man tai didžiausias iššūkis. Maestro V.Noreika su juo puikiai susitvarkydavo.

– Kaip kuriate Herkaus Manto vaidmenį? Kas jums padeda jį suprasti, su juo susigyventi, įsijausti į situaciją?

– Kiekvieną vaidmenį kuriant iš pradžių būna labai daug ieškojimų ir bandymų. Įsigilinti į Herkaus Manto situaciją padeda istorinės knygos ir žymioji Juozo Grušo drama, nors Giedriaus Kuprevičiaus libretas nuo dramos skiriasi. Herkaus Manto charakterio esmė – herojiškumo ir vidinio trapumo konfliktas, vidinė, dvasinė, o ne išorinė kova. Herkus Mantas scenoje yra beveik visą spektaklį, net jeigu nedainuoja. Išlaikyti nuolatinę psichologinę įtampą dviejų veiksmų pastatyme yra ką veikti.

– Kuo Herkaus Manto vaidmuo svarbus jūsų asmeninei kūrybinei biografijai?

– Man didelė garbė kurti šį vaidmenį. Žinoma, užsienyje aš šios partijos nepritaikysiu, nes ji parašyta lietuvių kalba. Bet labai tikiuosi, kad, pamatę šio veikalo premjerą, jo kooprodukcijos užsimanys ir kiti Lietuvos teatrai. Mano nuomone, tai vienas rimčiausių lietuvių operos veikalų. G.Kuprevčiaus "Prūsus" pagal reikšmę galima lyginti su Vytauto Klovos "Pilėnais", Jurgio Karnavičiaus "Gražina", Miko Petrausko "Birute".

Manau, kad opera "Prūsai" bus labai aukštos klasės, nes jos režisierius Gediminas Šeduikis ir visa kūrybinė komanda – aukščiausio lygio profesionalai. Šis pastatymas – tai ne išorinis reginys, ne šou su fejerverkais, kraujais ir batalinėmis scenomis. Tai sudėtinga psichologinė kova, kurią žiūrovams nebus lengva "suvirškinti". Sykiu šis spektaklis labai emocionalus. Manau, kad finalinėje scenoje bus daug ašarų ne tik scenoje, bet ir salėje.

– Užsiminėte, kad užsienyje Herkaus Manto partijos nepritaikysite. Ar esate Lietuvos patriotas?

– Skaudu, kad Lietuvos ekonominė situacija yra tokia, kad operos solistams tenka važiuoti užsidirbti pinigų ir daryti karjerą užsienyje. Iš šalies žvelgiant, galbūt atrodo labai paprasta ir net žavu, kad solistas gali išvykti svetur, ten padaryti karjerą, atsisakyti Lietuvos pilietybės ir ramiai nugyventi gyvenimą. Tačiau taip nėra. Nuo savęs nepabėgsi, net dirbdami užsienyje mes esame lietuviai. Kad ir kaip yra sunku Lietuvoje, anksčiau ar vėliau visi sugrįžta čia ir tęsia savo misiją – garsinti Lietuvos vardą.

– Kas laukia jūsų po operos "Prūsai" premjeros? Kokie jūsų kūrybiniai planai šiais metais?

– Po premjeros ir net jos repeticijų metu įsiterpia ir kitų projektų. Pavyzdžiui, stažuotė Londone sausio pabaigoje. Taip pat Londone turiu prodiuserę agentę, kuri dėlioja mano perklausų ir konkursų grafiką. Kur siunčia – ten ir važiuoju. Nors šiuo metu atlieku tikrai nemažai vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tačiau nenoriu sustoti, noriu tobulėti. Todėl planuose – daug stažuočių, vasaros stovyklų, operos studijų.

– Turite svajonių vaidmenį?

– Nuo tada, kai pradėjau mokytis operinio dainavimo S.Šimkaus konservatorijoje, Rigoleto partija Džiuzepės Verdžio operoje man visada atrodė kažkas tokio! Žinau, kad šio vaidmens man dar gal 20 metų teks palaukti. Man Rigoletas ir yra svajonių vaidmuo.

– Papasakokite, kada ir kaip gimė jūsų poreikis mokytis muzikos? Kodėl pasirinkote operinį dainavimą?

– Pats užsirašiau į muzikos mokyklą. Tėvams tai buvo staigmena. Nuo mažens turėjau polinkį į muziką, savarankiškai mokiausi groti gitara, sintezatoriumi, tačiau klasika, operinė muzika man nebuvo svarbi. Net pirmus metus konservatorijoje, kai buvau priverstas mokytis klasikos, gautas žinias taikydavau savaip, grodamas roko grupėje. O vėliau įvyko lūžis. Mano pirmasis dėstytojas S.Šimkaus konservatorijoje Vytautas Kliukinskas su manimi dirbo labai daug – kiekvieną dieną po porą valandų – be jokių išeiginių ir atostogų. Tai davė rezultatų. Jau būdamas 15–16 metų važinėjau po įvairius konkursus. Man pradėjo nepatikti popmuzika. Ne todėl, kad ji bloga, bet supratau, kad man jos nereikia, nes turiu savo pasaulėžiūrą ir suvokimą. Labai reikšmingas lūžio taškas buvo, kai įstojau studijuoti dainavimo į universitetą, pas profesorių Eduardą Kaniavą. Tada pradėjau važinėti po Europą, pasaulį, pamačiau, kas yra kas, kaip veikia rinka ir kad joje yra daug puikių dalykų. "Vilnius City Opera" pastatymai "Bohema", "Pajacai" ir kiti tai parodė. Ir Lietuvoje opera gali būti ir linksma, šiuolaikiška.

– Dabar dainuojate ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. Kuriuos sukurtus vaidmenis vertinate labiausiai, kuriais didžiuojatės?

– Yra keletas tokių. Vienas jų kirpėjo Figaro vaidmuo Džoakino Rosinio operoje "Sevilijos kirpėjas" Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Išskirčiau grafo Danilos vaidmenį Franco Leharo operetėje "Linksmoji našlė" Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Trečias įsiminęs vaidmuo – Marčelo (operoje "Bohema"), jį įkūnijau Telavivo operoje. Labai liūdna, kad neteko jo atlikti Lietuvoje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro "Bohemos" pastatyme atlieku taip pat puikią Šonaro partiją, tačiau Marčelo man – arčiau širdies ir, manau, labiau tinka mano balsui. Manau, kad Herkus Mantas bus ketvirtas vaidmuo tarp mano mėgstamiausiųjų.

– Daugiausia dainuojate Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir gimtojo miesto Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kuriame geriau jaučiatės?

– Kompromituojantis klausimas... Nenoriu nieko įžeisti. Man patinka ir čia, ir ten. Apskritai man patinka keliauti ir dainuoti įvairiuose pastatymuose. Negalėčiau būti tas žmogus, kuris sėdi tik viename teatre. Man įdomu eksperimentuoti, išbandyti save įvairiuose projektuose, taip pat ir televizijos. Manau, puikiai visi prisimena "Lietuvos talentus". Man patinka ten, kur yra geras kolektyvas, protingi žmonės ir gera muzika.

– Geras kolektyvas – tai...

– Geras kolektyvas nebūtinai tas, kuriame visi dainuoja kaip dievai. Geras kolektyvas – tas, kuriame jautiesi kaip namuose.

– Klaipėdoje – jūsų namai. Ko labiausiai pasiilgstate, kai išvykstate?

– Sako, kad klaipėdiečiai nepasiilgsta jūros. Aš jos pasiilgstu, nes gyvenu šalia jūros, Karklėje. Tai yra nuostabi vieta gyventi gamtoje. Labai mėgstu žvejoti. Žvejyba yra tai, ko labiausiai pasiilgstu būdamas Vilniuje. Dar mėgstu pabėgioti ir dviračiu važinėti. Klaipėda yra tas miestas, kuriame gera pailsėti. Vilniuje yra žmonių srautas ir nuolat jauti įtampą. Klaipėdoje net eidamas į darbą jaučiuosi atsipalaidavęs.

Žinoma, ir čia yra konkurencija ir kasdien turi įrodinėti, tačiau nereikia tiek kovoti už savo vardą kaip Vilniuje. Niekam ne paslaptis, jog vieną kartą blogiau pasirodęs kitą kartą nebūsi pakviestas.

– Kaip išsaugote visada gerą formą?

– Kaip mano profesorius rašė savo knygoje: "Šalikų nenešioju, geriu šaltą alų, žalių kiaušinių negeriu ir valgau ledus." Juokauju, žinoma, reikia saugotis, tačiau nieko specialiai nedarau, tik stengiuosi sveikiau maitintis, sportuoti ir kiekvieną mielą dieną dainuoti. Didžiausias tarpas, kurį galiu sau leisti nedainuoti, yra dvi dienos. Dainininkai yra kaip atletai, svarbiausia – dirbti kiekvieną dieną, tačiau mums tas darbas dar ir malonus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

As

As portretas
labai charakteringas ir išraiškingas. Protingos mintys. Gražu skaityti.

Tomas

Tomas portretas
Puiku! Pagaliau muzikinis teatras turi ka parodyti. Maciau "Jolanta" puikus baritonas!

julia

julia portretas
labai grazu !!! sveikinimai muzikiniam teatrui
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių