Šiuolaikinė „Žizel“: meilės ir niekšybės istoriją įkurdins fabrike

Perkels į šiuolaikinį pasaulį

Pirmą kartą parodytas 1841 m. Paryžiuje, Adolphe’o Adamo baletas „Žizel“ yra vienas gražiausių romantinių baletų istorijoje. Jis iki šiol išlieka vienas populiariausių bet kurio teatro repertuare, o pagrindinis Žizel vaidmuo yra kiekvienos balerinos svajonė.

Dviejų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografų – Donato Bakėjaus ir Manto Černecko kuriamas šokio spektaklis „Žizel“ – drąsi klasikinio baleto interpretacija. Jau beveik du šimtmečius gyvuojančią romantišką istoriją choreografai perkels į šiuolaikinį pasaulį. Kaimas prie Reino virs neapibrėžta pramonine erdve, fabriku, feodalai – fabrikantais, o valstiečiai – darbininkais. Šiandienė „Žizel“ pasakoja apie turtingo fabriko vadovų sūnaus Alberto meilę paprastai darbuotojai Žizel. Graži jaunuolių meilės istorija, įsikišus šalutiniams veikėjams, ima vystytis katastrofiškai, ją sutepa prievarta, mirtis ir beprotybė.

Vienas iš spektaklio choreografų D.Bakėjus atkreipė dėmesį į pastatyme išskleidžiamas paraleles. „Mums buvo svarbūs motinos ir dukros santykiai. Žizel mama yra patyrusi prievartą ir bando nuo panašios lemties apsaugoti dukrą. Pastaroji netiki, kad jai gali nutikti kažkas blogo. Svarbus ir pagrindinio herojaus, Alberto, vaidmuo bei jo kančia suvokiant savo vaidmenį Žizel tragiškai paliečiančių įvykių grandinėje. Net jei jam atleidžiama, vyras kankinasi, tokia kančia artima romantizmo epochai“, – samprotavo D.Bakėjus.

Skirtingų laikmečių dialogas

Šiuolaikinėje „Žizel“ interpretacijoje – ne tik fatalizmas, žmogaus ir lemties akistata, tai, ką D.Bakėjus įvardijo kaip „karminę giją“, bet ir skirtingų laikmečių dialogas. Net jei kaimas prie Reino virto pramonine erdve kitoje eroje, socialinės takoskyros tarp veikėjų lieka, atrodo, lygiai taip pat neperžengiamos.

Kalbėdamas apie šiuolaikiškas siužeto aplinkybes, D.Bakėjus tikino, kad svarbu reaguoti į šiandienį kontekstą. „Ši „Žizel“ bus kitokia, net kiek išsišokėliška – tiek šokio, tiek muzikos požiūriu. Pavyzdžiui, sukeisime kai kurių muzikinių elementų eiliškumą – jautėme, kad to reikia geriausiam rezultatui. Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasitvirtins, juk turime eiti koja į koją su laiku“, – akcentavo choreografas. Pasak jo, kiekvienam laikmečiui reikia savų herojų, dėl to net ir klasikos kūriniai turi patirti specifines transformacijas.

Žizel vaidmenį kūrusi baleto šokėja Aušra Krasauskaitė pasakojo, kad ši herojė yra „jausmo žmogus“: „Tai jauna, įsimylėjusi mergina, su visomis tokiam amžiui būdingomis savybėmis – naivi ar besąlygiškai tikinti meile.“

Asmeniškai, jautriai, intymiai

Romantiškos A.Adamo muzikos ir pramoninės aplinkos kontrastas šokėjai atrodo labai patrauklus: „Pakylėta romantizmo epochos muzika, gana drovūs mano herojės judesiai ir šiurkštoka aplinka. Šis disonansas veikia atlikėjus ir tai taip pat paveiks spektaklio žiūrovus.“

A.Krasauskaitė pasakojo, kad jos Žizel augo savotiškai. „Daugelis scenų buvo kuriamos  choreografų, be,t kai kalbama apie gilias emocines patirtis, man buvo palikta laisvė jas pajusti vidumi ir pagal tai rasti geriausias judesio išraiškas, – kūrybos proceso subtilybes atskleidė šokėja. – Po vienos repeticijos pravirkau, taip giliai tai palietė mane pačią. Taip viskas ir vystosi – asmeniškai, jautriai, intymiai. Spektaklio choreografai įsileidžia asmenines nuojautas, emocijas. Manau, kad tai leidžia sukurti organiškesnę „Žizel“ su ypatinga atmosfera ir energija.“

Šokio spektaklio choreografai – D.Bakėjus ir M.Černeckas, dirigentas Tomas Ambrozaitis, spektaklio dailininkė Liuka Songailaitė, šviesų dailininkas Vaclovas Grinius. Spektaklyje šoka A.Krasauskaitė, Ana Bochovskaja-Zamulienė (Žizel), D.Bakėjus, M.Černeckas (Albertas), Taurūnas Baužas, Simonas Laukaitis (Hilarijonas), Beata Molytė-Kulikauskienė, Kristina Gudelytė (Berta), Milda Meškytė, Gintarė Jovaišaitė (Batilda).