S. Benetis – smuikininkas, grojantis trimitu

Turi antrininką

– Kokios permainos įvyko, kad sulaukęs brandaus amžiaus pradėjote rašyti?

– Polinkį komponuoti turėjau visada. Bet gyvenimo realybė tokia, kad būdamas jaunas rūpiniesi rimtais dalykais, reikia įsitvirtinti, išlaikyti šeimą, užauginti vaikus. Rašymas tam trukdo, yra bergždžias užsiėmimas. Ir dabar galvoju: kuo daugiau rašančiųjų, tuo mažiau skaitančiųjų. Kai supratau, kad gyvenime nieko nepasieksiu, pradėjau rašyti.

– O kalbant rimtai?

– "Čakros atsivėrė" po įvairiausių finansinių bankrotų. Buvau sukrėstas, kai vienas geras draugas mane skaudžiai išdūrė. Reikėjo kažkaip suktis iš padėties, išsikrauti, kad nepalūžčiau. Gerti nesinorėjo. Tik ne tada, kai prispaudė sunkumai. Geriu tik iš laimės.

– Taip atsirado Benas Tarkeris?

– Šis slapyvardis į galvą šovė visiškai atsitiktinai. Vieną dieną apėmė jausmas, tarsi aš esu aš, o Benas – mano antrininkas, stebintis viską iš šalies.

– Galbūt drąsiau slėptis po išgalvotu vardu?

– Iš pradžių sukau galvą, kaip mane vertins aplinkiniai. Juk visą laiką atrodžiau pinigų siekiantis materialistas, ir staiga – še tau. Kokia nesąmonė. Ir dabar mažai kas žino apie mano meniškąją pusę, per daug nesiskelbiu. Jei netyčia visos novelės dingtų iš kompiuterio ar kas nors jas pasisavintų, niekaip negalėčiau įrodyti, kad tos rašliavos mano.

– O jų yra daug?

– Nemažai. Galvoju visas sudėti į knygą ir išleisti novelių rinkinį. Atrodo, kad esu tam pasiruošęs, bet vis neleidžia vidujė savikontrolė. Norisi dar tobuliau, dar preciziškiau. Esu sau gana kritiškas.

Moteriškos suknelės idilė

– Galbūt šeimoje buvo rašančiųjų?

– Skaityti išmokau būdamas penkerių. Brolis tėvų prašydavo mašinėlės, o mane traukė knygos. Bet nemanau, kad rašymas yra įgimtas dalykas, veikiau jautrumas, empatija, gebėjimas pasaulį matyti kitaip, fantazuoti. Dabar žmonės susvetimėję, uždari. Ausų, kurios iš tikrųjų tave girdi, lieka vis mažiau.

– Ar novelėje "Smuikininkas" galima atpažinti tikrąjį Sigitą?

– Faktiškai tai yra nuoširdi mano paties istorija, įvilkta į maskuojamuosius rūbus. Apskritai kiekviename išgalvotame personaže galima rasti jo kūrėją. Net jei tas personažas – pats blogiausias ir baisiausias maniakas. Geras rašytojas turi savyje ir blogo, ir gero. Tiesa, nesu smuikininkas, tačiau žinau, kas yra žmogiškas pavydas, baimė parodyti savo menkumą, nesėkmę. Menininko tikslas – ne kurti iliuzijas ir apgaudinėti žmones, o atkurti tiesą. Visuomenėje klesti daug stereotipų ir patarlių, viena jų – kad kiekvienas yra savo likimo kalvis. Man tai atrodo visiška nesąmonė.

– Labiau pasikliaujate lemtimi?

– Manau, kad labai svarbūs yra prigimtiniai dalykai. Juk prigimtinis protas nesusiformuoja per amžius. Patirtis, žinios ir dvasingumas paverčia žmogų išmintingu. Dabar tapo madinga keistis, klastoti savo prigimtį. Tarkime, flegmatikas bando būti geru pardavėju, skaito daug motyvacinių knygų ir apskritai daro visai ne tai, ką turėtų. Ir dėl to, žinoma, labai kenčia. Žmonės baltais drabužiais klausosi meditacinės muzikos, jų veiduose matyti palaima, o skruostais rieda ašaros. Bet sugrįžę iš savo ratelių jie neišvengiamai susiduria su buitimi. Kiek toje vaidyboje yra tiesos? Pasauliui tavęs reikia tokio, koks esi. Kai tai supratau, gyventi tapo daug lengviau.

– Ką veikėte viename renginyje įsispraudęs į moteriškus apdarus?

– Viskas aprašyta novelėje "Gegutė". Tai pasakojimas vyro, kuris būdamas mažas berniukas pažadėjo savo mamai nupirkti suknelę. Pačią gražiausią, kokias dėvi tik laimingiausios moterys. Jam atrodė, kad turi tai padaryti už savo tėvą, su kuriuo mama išsiskyrė, jautė atsakomybę grąžinti savotišką skolą. Bėgant metams apetitas vis augo – vien suknelės darėsi per mažai, prie jos būtinai prireikė derančių batelių, rankinės, papuošalų. Viską nupirkti pritrūkdavo laiko, nors pinigų Rėjui nestigo. Turėjo tiek, kad galėjo už juos aprengti visas pasaulio moteris. Galiausiai keitėsi ir supratimas apie skolos grąžinimą. Po daugelio metų, po artimųjų netekties ir bankroto, praradęs visus savo turtus, jis apsigyveno šešiolikos kvadratinių metrų valstybės skirtame būste. Gavo pašalpą. Tačiau teko atsisakyti visų malonumų, net metė rūkyti. Iš galvos niekaip neišėjo duotas pažadas nupirkti suknelę. Mamos jau nebuvo, bet vis tiek kantriai taupė pinigus ir net nusižiūrėjo apdarą. Kai dar po metų nuvyko į moteriškų drabužių parduotuvę, paaiškėjo, kad patikusios suknelės nebėra. Pardavėjai paklausus, kam vyrui reikalinga būtent toji suknelė, Rėjui buvo nejauku prisipažinti, kad ji skirta mirusiai mamai, todėl ėmė kurti istoriją. Kad visą gyvenimą svajojo būti moterimi, kad liko gyventi visai nedaug ir nori būti palaidotas kaip moteris. Galiausiai ir pats patikėjo savo melu. Pardavėjai pagailo vyro, ji nubėgo į tarnybines patalpas ir atnešė suknelę.