Šokio ir muzikos scenas įveikęs R. Spalinskas svajoja apie solinę karjerą

Trisdešimtmetis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas dainininkas Rokas Spalinskas žiūrovus žavi ne tik išskirtiniu stotu (ūgis 198 cm.), mąstymo branda, charizma, bet ir išskirtiniu balsu. Dosniai praeivius šypsena apdovanojančio R.Spalinsko pilna visur: netolimoje praeityje konkursas „Lietuvos balsas“, ką tik „Eurovizijos“ atranka dalyvaujant su grupe „el Fuego“, gausybė spektaklių, kuriuose jis demonstruoja ne tik vokalinius, bet ir šokio sugebėjimus.

Šį kartą kalbėsime apie trenksmu po didžiąsias Lietuvos arenas keliaujantį Brodvėjaus miuziklą „Čikaga“, kuriame klaipėdietis atlieka advokato Billy Flynn vaidmenį ir tiesiog gyvenimą: konkurenciją tarp atlikėjų, vyrišką laimę, gerbėjus ir apie tai už ką Rokas „nekenčia“ kalmarų...

Vokalas ir psichologija – kas bendro?

– Miuziklas „Čikaga“ satyriškai žvelgia į „teisingumo“ sąvoką, po kuria šio „teatro žaidėjai“ patys savaime tampa šou egzistencijos įkaitais. Bet juk jūs šiame miuzikle atliekate advokato Billy Flynn vaidmenį... Koks jūsų herojus?

– B. Flynn – puikiai išmanantis savo darbą, savo srities specialistas. Ieškantis spragų įstatymuose ir jomis naudodamasis, bet kokiomis priemonėmis bando pasiekti tikslo – išteisinti savo klientą. Šaltas, gana arogantiškas, savimi pasitikintis, žinantis savo „kainą“ ir galią žmogus, kuriam iš esmės rūpi tik jis pats ir jo gerovė.

– Miuziklo muzikos vadovas ir pagrindinis dirigentas – garsus vokalo specialistas, profesorius iš Didžiosios Britanijos Derekas Barnesas... Kaip jums ši nauja patirtis?

– Profesorius D. Barnes visų pirmiausia nuostabus žmogus ir pedagogas. Taip kaip jis dirba su visais kartu ir kiekvienu atskirai, bene pati komfortiškiausia aura kokią teko kada nors patirti.

Šis žmogus ne tik daug išmano apie vokalą, be galo stiprus kaip pedagogas, bet kartu ir psichologas. Dainavime neretai problemos slypi ne balse, ne duotybėse, bet psichologijoje. Šio puikaus žmogaus dėka „radau“ dar daugiau pasitikėjimo savimi, vidinės motyvacijos. Juk kaip miuziklo personažas B. Flynn turi atspindėti ne tik vaidyba, bet svarbiausia – balsu. Perteikti pasitikėjimą, laisvę, užtikrintumą balsu sudėtingiau nei parodyti kūno kalba. Viename muzikiniame kūrinyje B. Flynn tenka dainuoti už du skirtingus žmones, tai bene sunkiausia padaryti, neskaitant visų užduočių, kurias reikia atlikti scenoje. Su D. Barnes ši kliūtis buvo lengvai išspręsta.

– Yra manančių, kad miuziklai mažiau verti dėmesio nei opera, operetė... Kaip paragintumėt žiūrovus ateiti? Ką jie išvys „Čikagoje“? Ką jūs pats kaip žmogus atradote šiame kūrinyje?

– Miuziklas, vienas iš muzikos žanrų, kurį privalo pamatyti kiekvienas. Būtent miuziklas „Čikaga“ išties išskirtinis savo mastu. Tai, ką žmonės išvys scenoje, garantuoju, jog Lietuvos scenoje dar tikrai nėra matyta. Jums suteikiama galimybė išvysti brangiausią (pagal išlaidas) Klaipėdoje pastatytą miuziklą: nieko panašaus į tai, kas jau buvo pastatyta, ir nežinia kada vėl bus parodyta Lietuvoje... Tad praleisti tokią galimybę būtų tiesiog nedovanotina. Tokios darnos tarp scenoje dirbančių daugybės aktorių, dainininkų, šokėjų, nuostabios muzikos, šviesų žaismo bei „kraują dydžiu, vizualizacija stingdančių“ dekoracijų, net man dar neteko matyti.

Jautiesi dalimi kažko galingo

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėte daug įvairių vaidmenų. Kuriais didžiuojatės labiausiai, kurie jus tobulino kaip atlikėją?

– Nėra nė vieno vaidmens, net paties menkiausio, iš kurio aš kažko nepasimokiau ar nepasiėmiau. Kiekvienas vaidmuo mano teatrinėje veikloje daugiau ar mažiau mokė, tobulino, grūdino ir augino. Be galo didžiuojuosi ir esu labai dėkingas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kuriame aš užaugau ir toliau tobulėju.

– 2016 metais dalyvavote projekte „Lietuvos balsas“: pasirodymas buvo sėkmingas, tačiau pasiekti superfinalo nepavyko... Ar pasiteisino viltys su kuriomis ėjote į projektą?

– Manau, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi įvykti. Tikiu, kad gyvenimas susideda iš atsitiktinumų, akimirkų, kurios mūsų laukia... Į projektą „Lietuvos balsas“ ėjau su tikslu – parodyti ką galiu, kad mane  pastebėtų ir galimai po projekto kažką pasiūlytų. Taip ir nutiko, praėjus keliems mėnesiams sulaukiau skambučio iš grupės „el Fuego“ prodiuserio, kuris pasiūlė susitikti pokalbiui... Ir štai gegužės mėnesį bus du metai, kai aš sėkmingai įsiliejau į grupės veiklą.

– Kuo skiriasi dainavimas grupėje „el Fuego“ ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: repertuaras, darbas su žiūrovais ir kt.? „El Fuego“ ir „Eurovizija“: ar į konkursą ėjote tvirtai tikėdami savo dainos sėkme?

– Nesvarbu, koks muzikos stilius atliekamas, su kokia grupe dainuojama, vieta, žiūrovų kiekis ar amžiaus vidurkis. Darbas scenoje visada pareikalauja to paties – tiesos. Muzika turi jaudinti, pasiekti žiūrovo širdį. Visa kita tik detalės.

„Eurovizijos“ atrankiniame etape „el Fuego“ nariai dalyvavo tik todėl, jog tikėjo savo daina. Jei būtų buvę abejonių dėl stiliaus, dėl žodžių, dėl skambesio ar kitų dalykų, greičiausiai būtume ir nepasirodę. Tačiau mes ja tikėjome, žiūrovai dainą įvertino, esame jiems labai dėkingi. Ši daina dabar sėkmingai skamba radio stotyse. Apmaudu, jog komisijai ši daina nepasirodė verta dėmesio. Mano manymu Eurovizija neturi sėkmės formulės, čia kaip loterijoje: visi ieško, bando, tikisi, naudoja senas formules, kurios pasiteisino prieš metus, du ar penkis, bet jų tiesiog nėra. Linkiu didžiausios sėkmės tiems, kas šiemet atstovaus mūsų šalį.

– Andželikos Cholinos teatre pagal rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio romano motyvais sukurtame šokio spektaklyje "Idiotas" atlikote Rogožino vaidmenį? Ar tai jums tapo iššūkiu, nauja patirtimi?

– Be abejonės. Iki šios patirties man teko sudalyvauti keliuose šokio spektakliuose Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, bet Rogožino vaidmuo buvo vienas didžiausių iššūkių mano, kaip atlikėjo, profesijoje. Labai džiaugiuosi, kad likimas man atsiuntė tokią patirtį ir galimybę. Galimybę tapti dalimi kažko išties didelio, svarbaus ir nepaprastai galingo. To jausmo, kurį patiriu spektaklio „Idiotas“ metu būdamas scenoje neįmanoma apibūdinti. Galiu tik pasakyti, jog tokiomis akimirkomis labiausiai jaučiu, jog savo gyvenime pasirinkau teisingą kelią ir profesiją, kuri daro mane laimingą.

Vestuvės planuojamos...

– Ar arši konkurencija tarp šalies ar Klaipėdos atlikėjų?

– Konkurencija čia egzistuoja, kaip ir visur kitur. Bet tai per maži dalykai, kuriems nenorėčiau eikvoti savo energijos. Tiesiog į tai nesigilinu...

– Skandalas „#Me Too“:jūsų nuomonė apie tai... kurią pusę palaikote? Ar iš tiesų šalies didžiosios scenos pasiekiamos tik „neatsisakius nepadoraus pasiūlymo“? Ar tokių pasiūlymų sulaukia ne tik gražios merginos, bet ir vyrai?

– Nemačiau, nebuvau, „su žvake nestovėjau“, tad sunku komentuoti - buvo ten kažkas kažkur ar nebuvo... Tačiau, ypač teatre, yra erdvės dviprasmiškoms situacijoms: kuriant vaidmenis, statant spektaklius ar šokius. Bet tai tik sklindančios kalbos. Niekada nemėgau paskalų, tad atsiribojant nuo to, liksiu šioje situacijoje neutralus.

– Esate pasižadėjęs viešai nekalbėti apie asmeninį gyvenimą. Visgi, ar jūs laimingas vyras? Ar jūsų planuose yra punktas „šeima“, o gal įrašas šioje grafoje – „ne, niekada“?

– Taip, esu laimingas, tiesiog labai laimingas. Džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi tuo ką jis atsiunčia, moku pasidžiaugti mažais dalykais, užsiimu mylima veikla, turiu mylinčią ir mylimą šeimą, puikius palaikančius draugus. O ko daugiau reikia? Sukurti savo šeimą, be abejo, kad norisi, bet, kaip ir viskam, ateis ir tam laikas.

– „Žvaigždžių liga“ vienus atlikėjus užpuola labai „aršiai“, kitų net nepaliečia ar kankina labai trumpai?

– Neįsivaizduoju. Galbūt, kaip ir valdžia ar pinigai, tiesiog aptemdo žmonėms protus ir jie pameta savo kelią. Sunku pasakyti, nes nepajutau jokių šios ligos požymių. Mano manymu, garbės tai toli gražu nedaro. Gyvenime labiausiai nemėgstu susireikšminusių žmonių.

– Gerbėjų dėmesys: kokiu pavidalu jis jus pasiekia? Gal sulaukiate gerbėjų skambučių, žinučių socialiniuose tinkluose, o gal kalbinančių gatvėje?

– Tokio, kaip pastebimo žmonių dėmesio tikrai nėra. Be abejo, kadangi didžiąją dalį laiko praleidžiu Klaipėdoje, ir čia turbūt mano didžiausias indėlis kultūrinėje veikloje, daugiau atpažįstamų veidų matau čia. Lengviausia išreikšti savo nuomonę apie matytą spektaklį, klausytą koncertą - socialiniuose tinkluose, tai turbūt ši terpė ir yra ta pagrindinė, kur sulaukiu dėmesio.

– Ar prieš eidamas į sceną, o gal net stodamas prieš žiūrovus arenoje, jaučiate jaudulį? Kaip kovojate su nerimu?

– Nerimu to nepavadinčiau, kai esi užtikrintas tuo ką darai, tokio jausmo einant į sceną nėra. Tikslesnis žodis būtų „adrenalinas“... Mažas, sveikas adrenalinas, kuris primena, kad esi gyvas sutvėrimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių