Šokio spektaklis „Altorių šešėly“ – iš drąsos ar beprotybės?

Praėjusią savaitę Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatė vieną didžiausių šio sezono intrigų – šokio spektaklį „Altorių šešėly“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną. Nepaisant garsiai ir pusbalsiu žiūrovų ir teatro kritikų reikštų abejonių dėl to, ar jo kūrėjams pavyks Liudo Vasario dvasinės evoliucijos lūžius scenoje perteikti ne žodžiais, bet judesių, šokio kalba, spektaklis „Altorių šešėly“ Klaipėdoje sulaukė seniai nematytų publikos anšlagų.

Vieni į premjerą ėjo vedami smalsumo, kiti – sekdami šokio meno vyksmą uostamiestyje ir visoje šalyje, treti – norėdami romaną „Altorių šešėly“ darkart „perskaityti“ teatro scenoje, dar kiti – nuogąstaudami, ar kunigo gyvenimo dramos sceninė versija nekvestionuos Katalikų bažnyčios vertybinių dogmų. Nors rasti bendrą vardiklį visai šiai spalvingai puokštei žiūrovų sunku, visgi daugelį jų siejo pirminė nuostata „ri-zi-kin-ga“, lydėjusi spektaklį ir jo statytojus nuo pirmo iki paskutinio teatro uždangos nusileidimo.

Įvertinus riziką

Kaip patys pripažino, į gilaus, sudėtingo ir sunkiai suvaldomo V.Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ adaptavimą scenai surėmę pečius leidosi choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkė Iveta Ciparytė. Šokio spektakliui libretą sukūrė Birutė Mar.

Apie riziką premjeros išvakarėse kalbėjo ir šios drąsios (beprotiškos?) idėjos autorius, šokio spektaklio choreografas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas A.Liškauskas.

„Klausimų buvo daug: kodėl, kaip, ar įmanoma be žodžių, šokiu, perteikti tokį sudėtingą kūrinį, ar tai ne per didelė atsakomybė?.. Taip, „Altorių šešėly“ savaime yra reklama, tačiau atsakomybė nuo to nekinta – tai egzaminas ir žiūrovui, ir sau. Bandymų romaną perkelti į sceną buvo vos keletas, todėl ir rizikos, ir nuogąstavimų esama, tačiau šis darbas man be galo įdomus“, – sakė A.Liškauskas.

Pasak Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros vedėjos doc. Violetos Milvydienės, tai vienas netikėčiausių Klaipėdos muzikinio teatro repertuaro sprendimų. „Ir spektaklio kūrėjų grupė, ir baleto trupė pateikė sau tikrą iššūkį. Gi ši „beprotystė“ pasiteisino! Jei apskritai – išėjo  režisūriškai „gyvas“, stilistiškai įvairiaspalvis ir emociškai paveikus sceninis darbas, manyčiau, galintis ne tik inspiruoti bet kurį iš mūsų atsigręžti į nacionalinės literatūros veikalą, bet ir kardinaliai pakeisti skeptišką kažkurio nuomonę apie šiuolaikinę choreografiją, kartais nepriimtiną ar nesuprantamą, neretai dirbtinai „pritemptą“ arba nuobodžią“... – dėstė šokio kritikė.

„Netikėtas sprendimas, dėl kurio turėjau didelių abejonių, – prisipažino premjerą stebėjęs režisierius Algimantas Pociūnas, pats pastatęs spektaklių Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus ir Kauno dramos teatruose. – Žinoma, kaip visuose, taip ir šiame spektaklyje galima rasti ir ginčytinų dalykų. Tačiau rizika turėjo prasmę. Džiaugiuosi, jog spektaklyje nebuvo šaržuojamas romano sukūrimo laikotarpis. Gerą įspūdį paliko atlikėjų aktorinis darbas. Be to, šokio spektaklyje pirmąkart išgirdau poeziją – laiku ir vietoje.“

Prabilo universalia kalba

Libretą šokio spektakliui sukūrusi rašytoja, aktorė ir režisierė B.Mar tikino, jog romaną „Altorių šešėly“ adaptuojant scenai buvo svarbu išskirti tas jo linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras – apie tai prabilti universalia kūno, širdies kalba.

„Iš pradžių ši idėja skambėjo lyg utopija. Tačiau dabar šį spektaklį matau kaip atradimą – lakoniškai, subtiliai, skvarbiom, giliom užuominom prabilusį į žiūrovą. Jis – be ribų, todėl gali keliauti per pasaulį ir būti suprastas net ir tų, kurie V.Mykolaičio-Putino raštų niekuomet nelaikė rankose“, – įspūdžiais dalijosi palangiškis dramaturgas, bioenergetikas Arvydas Daškus.

Vytauto Didžiojo universitete menotyrą studijuojanti Justina Kiuršinaitė įsitikinusi, jog romane „Altorių šešėly“ keliamus klausimus ir aprašytus išgyvenimus šokis gali perteikti įtaigiau nei bet kuri kita scenos meno forma. „Išdrįsę lietuvių literatūros klasiką interpretuoti fizinės ekspresijos priemonėmis, spektaklio kūrėjai atspindėjo Liudo Vasario dvasinį virsmą bei naujais emociniais atspalviais nuspalvino jo kovą dėl kūrybinės laisvės. Tiesa, stebėdami šį pastatymą, žiūrovai nepamatys kunigo Liudo gyvenimo atvaizdavimo, bet kartu su juo išgyvens jo tragedijas bei iš naujo pamils šią nesenstančią literatūros klasiką“, – mano J.Kiuršinaitė.
 

Bažnyčios tarnai santūrūs

Spektaklio režisierius R.Kaubrys dar iki premjeros akcentavo dvi reikšmines frazes: „žmogaus dvilypumas“ ir „visuomenės tolerancija“. Anot jo, „ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis, turi turėti galimybę apeliuoti į mūsų visų toleranciją“.

Akylesnis žiūrovas „Altorių šešėly“ premjeroje pastebėjo ir dvasiškių. Prelatas Petras Vincas Stukas po spektaklio apibendrinimus reiškė saikingai: „Buvo juntamas didelis, nuoširdus šokėjų pasiruošimas. Kiek paviršutiniškas, skubotas atrodo Vyskupo atliekamas Liudo Vasario įšventinimas į kunigus. Turbūt šokio spektaklyje kitaip ir neįmanoma“...

Mažeikių bažnyčios klebonas kanauninkas Donatas Tulpinas darkart priminė, jog pats autorius nenorėjo, jog jo romanas būtų adaptuojamas scenai. „Jame viskas taip gilu, tiek išgyventa. Šiek tiek nerimavau, kaip šokio spektaklis išreikš Liudo Vasario vidų, jo tragiką. To kūrinio dvasią galima tik bandyti perteikti. Tačiau yra įvairių meno formų, ir tobulėjimui ribų nėra. Pats šis bandymas geras. Tiesa, išraiškingesnis, mano galva, antrasis veiksmas. Pirmajame keistokai atrodė kunigų šokiai su sutanomis“, – dalijosi įspūdžiais klebonas.

Kolegos rado palyginimų

„Altorių šešėly“ premjerose persikūnydami į vis kitus vaidmenis, kas kelias minutes keisdami sceninius kostiumus lyg kino filmo herojai scenoje sukosi kone visi Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės nariai: A.Liškauskas (Liudas Vasaris), Aušra Krasauskaitė (Liucė), Inga Briazkalovaitė, Ana Buchovska-Zamulskienė, Beata Molytė-Kulikauskienė, Simonas Laukaitis, Valdemaras Marcinkus, Aleksandra Karečkienė, Viktorija Gulnickaja, Taurūnas Baužas, Kristina Gudelytė ir Gintarė Jovaišaitė.

Pastatyme neapsieita ir be kviestinių atlikėjų: pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas ir Mantui Černeckui (tiesa, jis Liudą Vasarį šoko gastrolių Plungėje metu). Klaipėdiečiui šokėjui Ričardui Jankevičiui patyrus traumą, dvasios tėvo ir antrojo Liucės vyro Glaudžiaus vaidmenis kurti buvo pakviestas Kauno valstybinio muzikinio teatro šokėjas Gintaras Visockis. Kunigų seminarijos maištininką Varioką įkūnijo Mantvydas Žilinskas, pirmąjį Liucės vyrą Brazgį – Darius Berulis.
„Važiuodamas žiūrėti spektaklio buvau nusiteikęs gana skeptiškai, – neslėpė Kauno muzikinio teatro baleto trupės vyriausiasis choreografas Dainius Bervingis. – Tačiau po jo, nors romano „Altorių šešėly“ nebuvau skaitęs, klausimų nekilo.“ 

Choreografas komplimentais apibėrė trupės šokėjus, anot jo, scenoje parodžiusius ne tik techninį, bet ir aktorinį meistriškumą.„Kalbant apie A.Liškausko kūrybą, jo darbus norom nenorom pradedu lyginti su Andželikos Cholinos, kuri, manau, šiuo metu yra viena geriausių choreografių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje“, – įsitikinęs D.Bervingis.

Klaipėdietis muzikos prodiuseris Gintaras Bendžius neabejojo, jog „Altorių šešėly“ – vienas brandžiausių choreografo A.Liškausko darbų. „Spektaklis pranoko lūkesčius. Veiksmas taip įtraukė, kad ir po premjeros dar ilgai negalėjau atsigauti. Man tai geriausias spektaklis, matytas per pastaruosius penkerius metus. Tačiau apibūdinti jį būtų tas pats, kas kalbėti apie dainą. Jį reikia pamatyti“, – tikino pramogų pasaulio atstovas.

Karta, tebeskaitanti „Altorių šešėly“

„Altorių šešėly“ premjera stebino tuos, kurie iki šiol manė teatro publiką senstant. Režisierius A.Pociūnas atkreipė dėmesį, kad didžiąją dalį žiūrovų šįkart sudarė jaunimas, kurio įprastai taip trūksta Klaipėdos teatruose.

„Jokio sentimentalumo ar perdėtų, hiperbolizuotų jausmų. Tik gyvuliška aistra pajusti gyvenimo skonį, išsinerti iš odos ir vandenynu išlieti savo sielą. Velniškai stiprus šokio spektaklis, įsirėžiantis į atmintį visam laikui“, – kalbėjo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė Viktorija Vaičekauskytė.

„Neprailgo, labai įtraukė, nepaisant to, jog šio kūrinio siužeto gerai neprisimenu, – įspūdžiais dalijosi Mantas Jonkus, Vilniaus kolegijos tarptautinio verslo specialybės pirmakursis. – Nors pastatymas gana vientisas, tačiau pirmoji spektaklio dalis man patiko labiau nei antroji. Stipri muzika. Netikėtai pradėtos deklamuoti eilės privertė suklusti ir išgirsti.“

Grįžtant prie ištakų

V.Mykolaitis-Putinas romaną „Altorių šešėly“ parašė 1933 m. Ir nors pats neigė, kad šis kūrinys autobiografinis, jame galima aptikti daug autoriaus realaus gyvenimo motyvų. Daugiau kaip 700 psl. apimties romaną sudaro trys dalys: „Bandymų dienos“, „Gyvenimas eina“ ir „Išsivadavimas“. Anot literatūrologų, pirmajame lietuvių literatūros istorijoje psichologiniame intelektualiniame romane ryškiausiai skleidžiasi ir susipina tikėjimo, kūrybos ir meilės temos.

„Artistai meistriškai atskleidė pagrindines romano linijas, – dėstė Šilalės rajono Bijotų D.Poškos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Kėblienė. – Vyresniosios kartos mokytojams intymios scenos galbūt ir galėjo atrodyti per daug šiuolaikiškos, tačiau man, manau, ir mokiniams, jos netrukdė. Priešingai – puikiai pavaizdavo vyro ir moters jausmų amplitudę.“

Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytojas sociologas Robertas Kavolius, nors ir skaitęs romaną, po spektaklio sakė vėl ketinantis prie jo sugrįžti: „Esu tarp tų, kuriems šis spektaklis sužadino norą darkart perskaityti ‚Altorių šešėly“. Kita vertus, ir norą darkart pažiūrėti patį spektaklį“.

Po praėjusią savaitę įvykusių premjerų į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną šokio spektaklis „Altorių šešėly“ turėjo sugrįžti tik rudenį. Žiūrovų pageidavimu gegužės 3 d. organizatoriai skelbia papildomą spektaklį. Jis pakeis planuotą rodyti G.Donizetti operą „Meilės eliksyras“.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

zita -mačiau

zita -mačiau portretas
spektaklį ir buvau labai nustebinta tokiu išraiškingu kūrinio perteikimu, tokia žmogiška jausmų kova, patiko labai labai, niūroki rūbai,juoda aplinka atrodė gal ir per daug niūriai, bet visumoje puiku. Mano nuomone DIEVUI tarnauti galėtų ir vedę vyrai, rodytų gražios šeimos pavyzdį.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių