Tapytoja D. Čistovaitė: su paroda srovė nenutrūko

Uostamiesčio Baroti galerijoje veikianti Klaipėdos tapytojos Dalios Čistovaitės paroda „Pakrantės labirintai“ intriguoja ne vien tapyba ant medžio lentos, bet ir nuoširdžiu, jautriu pasakojimu „tarp eilučių“, kuriame susipina gamtos nuotaikos ir autorės vidinės pajautos.

„Tapau gyvenimo džiaugsmą, meilę, ramybę, šviesą, palaimą... Viliuosi, kad tai sušildys žmones, kurie žiūri į mano paveikslus“, – taip D.Čistovaitė įvardijo savo kūrybos užmojus.

Ji kuria aliejiniais, akriliniais dažais, pieštuku, akvarelės ir mišria technikomis, tapo ant šilko, yra sukūrusi atvirukų, miniatiūrų kolekcijas. Be profesionalios kūrybos, Dalia domisi religijotyra, meno, spalvų, aromatų terapija. Dalyvauja meno terapijos, humanistinės psichologijos seminaruose. Prieš ketverius metus apsigyvenusi Klaipėdoje, ji čia įkūrė savo studiją-galeriją ir štai surengė jau ketvirtąją tapybos parodą. Kitokią nei ankstesnės. Šiuosyk jos paveikslai tapyti ne ant drobės ar šilko, o ant medžio lentos...

– Įdomu, kaip ir kada jums gimė šių medinių paveikslų idėja?

– Ji toptelėjo bene 2010-ųjų pavasarį, kai dalyvavau Lietuvos dailininkų sąjungos plenere-simpoziume Palangoje. Kiekvienam jo metu kūrusiam dailininkui – grafikams, skulptoriams, tapytojams buvo išdalytos vienodos medinės klijuotos uosio lentos. Kuratoriaus pasiūlyta tema „Atrasti pakrantę” dvi savaites kūrėjai „ieškojo” pajūrio ir savo vidinių pakrančių. Tai buvo iššūkis! Tapyti ne ant drobės, o medžio lentos, su savitomis faktūromis ir atspalviais, kurie akivaizdžiai diktavo savo sąlygas. Pati tema buvo labai artima – pajūrio pakrantės, smėlio, vėjo, jūros, raibulių, trapių kriauklelių ir kietų akmenėlių, nuolatinio kitimo ir beribių švytinčių erdvių įvaizdžiai buvo artimai susiję su klajonėmis sielos peizažuose, praradimais ir atradimais. Horizontalios banguojančios, švelniai besimainančios lentelių faktūros, subtiliai kintantys natūralūs medžio atspalviai atkartojo meditatyvų sauso ir šlapio smėlio juostų bangavimą, dangaus juostą ir auksine šviesa persmelktą vandenį. Tereikėjo nesugadinti natūralaus medžio grožio arba kiek galima mažiau jo paslėpti. Tai, kas vyko tapant ir kontempliuojant prie medžio lentos, buvo paslaptis, tikra alchemija, kuri mane užbūrė ir nebepaleido.

Kitas stiprus postūmis ir natūrali buvusio simpoziumo tąsa buvo Vilniuje vykusi jungtinė paroda „Labirintai pakrantės erdvėse”, kuriai nutapiau devynių dalių medinį paveikslą „Ėjimas iš labirinto”. Jis ir įkvėpė visą „Pakrantės labirintų” ciklą.

– Kodėl „labirintai“?

– Stebint kamienų ritmus, atspindžius, vandens raibulius, smėlio bangelių vinguriavimą ar akmenėlių chaosą, žvilgsnis pasiduoda jų magijai, klaidžioja ratais, vingiais, atsitrenkia į akligatvius ar aptinka netikėtus praėjimus, kurie vėl grąžina į pradžią. Dauguma paveikslų sukomponuoti iš kelių atskirų medinių lentų aplink centrinį segmentą, kurio medžiagos ir forma – techninių ieškojimų pasekmė. Šiltas sausas medis ir šaltas „šlapias” stiklas, neįžvelgiamas „rūkinis” (matinis) veidrodis su išskirtais objektais savo kitoniškumu, kontrastu išpildo mano norą ir įkūnija paveikslo idėją.

Kiekvienas iš šio ciklo paveikslų – tai spalvinių gamtos nuotaikų ir vidinių pajautų sintezė, tai realūs jūriniai peizažai, pamatyti sielos akimis. Tai gyvos gamtos fragmentai ir bežodžiai žmonių gyvenimo pėdsakai, susipynę siurealistiniame įspūdžių labirinte.

Parodoje yra dar keletas „medinukų”, sukurtų šalia šio ciklo – tai „Autoportretas”, nutapytas „Autoportreto“ parodai Vilniuje 2011-aisiais, ir „Šventoji. Atpažinimo ženklai”, gimęs Šventosios plenere-simpoziume „Šventosios atminties ženklai” pernai.

– Kaip jaučiatės po vernisažo?

– Įdomu, kad po parodos atidarymo nejaučiu tuštumos ar duobės, kaip dažnai būna, o pilnatvę. Tuo labiau kad dar neišseko jėgos ir fantazija mediniams paveikslams, gal dabar labiau kameriniams ar kitokio formato, bet su paroda nenutrūko srovė. Maloni patirtis.

D.Čistovaitės tapybos paroda „Pakrantės labirintai“ uostamiesčio Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) veikia iki lapkričio 27 d.

Vizitinė kortelė

Dalia Čistovaitė, tapytoja.

1970  m. gimė Kaune.

1988 m. – Kauno dailės gimnazijos abiturientė.

1989–1996 m. – tapybos studijos Vilniaus dailės akademijoje, magistro laipsnis.

1993 m. pradėjo dalyvauti parodose. Nuo tada surengė 15 asmeninių parodų, kurios vyko Vilniuje, Kaune, Raseiniuose, Jurbarke, Palangoje, Klaipėdoje.

1996–2010 m. dėstė dailę Kauno dailės gimnazijoje.

2006–2007 m. Kaune buvo atidariusi kamerinę dailės studiją „ArtClub“ vaikams ir suaugusiesiems. 

Nuo 2009 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė.

Nuo 2010 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.

2010 m. Klaipėdoje įkūrė savo tapybos ir fotografijos studiją-galeriją.

Jos paveikslų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Japonijoje, Kanadoje, Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Agripina

Agripina portretas
Parodą tikrai verta aplankyti. Geras jausmas apima - atrodo viskas matyta, bet taip pateikta, kad net norisi prisiliesti... Sukurta tikrai sielos akimis. Daliai Čistovaitei linkiu kūrybinės sėkmės.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių