Tautodailininkė I. Šarkuvienė: be pieštuko – nė žingsnio

Švėkšnos pašonėje, jaukiame Pavilnučio kaime, viename Plytinės gatvės name gyvena du menininkai – Dainius Šarkus ir Irena Šarkuvienė. Dainius kalviauja, o Irena yra tiesiog menininkė „nuo Dievo“: ji tapo, piešia, gamina papuošalus iš įvairių Dainiaus kalvėje rastų metalo atraižų ar vielos, o kartais ir pati nukala kokį nors apkaustą skryniai ar baltišką smeigę, pina krepšius iš eglės šaknų, rankomis rišą ilgiausias tautines juostas, žoliauja ir iš gamtinių medžiagų kuria visokias grožybes savo namų aplinkai.

Vis dėlto jokia veikla jai negali atstoti piešimo. Piešinys yra ta erdvė, kurioje menininkė išsikalba, išsilieja. Jei nebūtų piešimo, nežinia ką reikėtų daryti su galvą sprogdinančiomis mintimis – jos kaip priklydęs bičių spiečius susisuka ten lizdą ir tol neduoda ramybės, kol jų neišvaiko, nepaleidžia. Bėda, kad ranka ne visada spėja paskui mintį. Vienos mintys sugula eskizuose, kitos virsta piešiniais. Vienoms išsakyti užtenka kelių piešinių, kitoms prireikia keliolikos lapų lakštų. Užvaldyta kokios nors temos Irena piešia tol, kol „išsipiešia“ – tada jau nebesvarbu, valgė ką nors ar ne, rytas dabar ar vakaras. Proceso negalima nei nutraukti, nei atidėti.

Jos namų stalčiai pilni piešinių ir eskizų. Kartais, pasiraususi savo kūrinių archyvuose, pati nustemba, kad tiek daug jų turi, o keisčiausia, kad kažkada kaip nepavykęs nurašytas piešinys po kelių metų ištrauktas iš stalčiaus gali būti reabilituotas. Menininkė pavarto jį rankose ir nusprendžia: o gal visai nieko...

Šį kovą Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje I.Šarkuvienė surengė savo piešinių parodą „Įstrigusios mintys“ (veikia iki kovo 22 d.). Ekspozicija sudaryta iš senesnių darbų, rastų stalčiuose, ir visai naujų – paskubomis šią žiemą nupeštų eskizų. Senuosiuose darbuose karaliauja žolynai, grakštūs, ažūriniai abstrahuotų augalų nėriniai, naujausiuose eskizuose – groteskiški portretai, keisti, mistifikuoti figūriniai sprendimai. Tačiau Irenos kūrybos dominantė vis tik yra gamta: žolės, žiedai, medžiai, paukščiai.

Kitaip ir negali būti, šypsosi menininkė. Ji neįsivaizduoja, kaip gali nepiešti to, ką pamato vos peržengusi namų slenkstį. O kur dar nuolatinės menininkės kelionės po miškus, po pievas. Gamtoje ji kaskart atranda ką nors naujo, nematyto. Mes, apsiginklavę išmaniaisiais telefonais, viską fotografuotumėme, o Irenai tai nerūpi, nes ji visai nesinaudoja mobiliuoju, „nedraugauja“ su kompiuteriu. Kam? Ji viską gali nupiešti. Todėl jos kišenėje ne telefonas, o pieštukas. Be jo – nė žingsnio. Juk negali žinoti, kada gali prireikti.

I.Šarkuvienė gimė 1968-aisiais Klaipėdoje. 1988 m. baigė tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą, įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Nuo 1994 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narė.


Šiame straipsnyje: Irena Šarkuvienėparoda

NAUJAUSI KOMENTARAI

Užjaučiu

Užjaučiu portretas
šią gabią Tautodailininkę ir daugelį kitų.Kad jos nesulaukia deramo dėmesio.Iš tų, kurie iki šiol gauna algas vaizduodami kad padeda va tokiem grynuoliam.Tautodailės grynuoliams, kurie nepaisant nieko išliko, kuria ir yra veiklūs._____Užsienyje jūs būtumėt įvertinti....O pas mus, ką?Pas mus Žemaitijos tautodailės skyriaus vagiai iki šiol ima algas iš savo narių nario mokesčio nieko nedarydami, o komunikacijų centras juokina miestą su a'lia veikla įtraukiant negirdėtus-nematytus užsienio frikus su savo nesamoiningais kūrinais.:DD).
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių