„TheATRIUM“ svečiai: revoliucija pagal estus, karas pagal baltarusius

Teatro dovana Estijai

Pernai festivalyje „TheATRIUM“ daug žiūrovų simpatijų pelnė režisierių Ene Liiso Semperio ir Tiito Ojasoo vadovaujamos estų trupės NO99 spektaklis „Purvas Nr. 43“. Energingi ir šmaikštūs estai kiekvieną kartą kalba aktualiomis temomis. Įdomu pastebėti, kad savo spektaklius skaičiuodami atskaita nuo šimto iki nulio (sukūrus 100-ąjį trupė išsiskirstys), jie jau pasiekė skaičių 34. „Revoliucija Nr. 34“ – tai naujas teatro NO99 kūrinys, trupės įkūrėjų ir meno vadovų E.L.Semperio ir T.Ojasoo pastatymas – NO99 dovana Estijai valstybės šimtmečio proga. Viešėdami Klaipėdoje režisieriai pasakojo, kad Estijos teatrai susibūrė į pasitarimą, ką dovanoti savo šaliai šimtmečio proga, pasidalijo jos istoriją į 11 dekadų (paskutinis spektaklis – apie ateitį), pradėdami nuo 1910–1920 m. Loterijoje NO99 ištraukė pirmą dekadą ir nusprendė kurti spektaklį apie revoliuciją, nes tai ryškiausias to laikotarpio įvykis. Tačiau Ene Liisas ir Tiitas su trupe galvojo ne apie 1917 m. revoliuciją, bet apie revoliuciją kaip vieną įstabiausių, sukrečiančių visuomenės gyvenimo reiškinių – įvykį, kuris griauna ir kuria, kuriame yra daug destrukcijos, siaubo ir grožio, liūdesio ir vilties.

Pasak menininkų, šiandien prieš mus atsivėrusi neperžengiama praraja ir mes neturime ko griebtis, kad ją peržengtume. Gyvename geriau nei bet kada anksčiau, bet padėtis tapo nepakeliama: smaugia mūsų sielų niekingumas, gyvenimo ir būties tuštuma. Vieninteliai įrankiai, kuriais naudojamės, – tiesa, demokratija, niūrūs pranešimai socialiniuose tinkluose ir nedideli „sekmadieniniai maištai“ (taip pat ir šeimose). Tačiau to nepakanka. Praraja per didelė. Praraja visuotinė. O mes esame jos dugne.

Tad ir šiandien situacija yra revoliucinė.

Tik kodėl nevyksta nė viena revoliucija? Kokia ji turėtų būti? Kaip turėtume ją kurti? Ar kas nors galėtų išleisti revoliucijos vadovėlį? Kada sulauksime naujos revoliucijos, visuotinio griovimo, karo, kovos? Kada vėl bus iškelti kumščiai? Kada vėl pamatysime tokias kaip 1968 m. Prancūzijoje barikadas, degančius namus kaip 1905 ar 1917 m., minias gatvėse kaip per Prancūzijos revoliuciją 1789 m.? Kada bus sudeginta praeitis ir gims naujieji žmonės? O gal turėtume klausti: ar dar kada nors bus revoliucija?

Revoliucijos niekada nebūna sukonstruotos, apskaičiuotos, jos visada – nepakeliamos padėties pasekmė. Niekas negali analizuoti revoliucijos. Tik gali žinoti, kad revoliucijos yra ir tikėtis arba tikėti, kad galbūt revoliucija bus išeitis.

2017 m. visa Vakarų Europa paminėjo 100-ąsias Didžiosios spalio revoliucijos metines. Kairieji ir hispteriai, menininkai ir kavinių bei barų intelektualai, pasirodo, besą tikri revoliucijos gerbėjai. Revoliucijos bus verčiamos įrankiais dabartinės politikos tikslams siekti, istorija bus idealizuojama, o kadaise milijonus pražudęs revoliucijos smurtas bus laikomas vieninteliu tiltu per šiandieninę prarają. Ką daryti, kai žmogus žino, kad vienintelis kelias – revoliucija, bet jis nuklotas kūnais ir pelenais?

Birželio 5 d. 18.30 val. – „Revoliucija Nr. 34“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Ką reiškia būti tėvais

Ne dažnai Lietuvoje būna proga išvysti jauniausios gruzinų menininkų kartos scenos kūrinių. Birželio 8 ir 9 dienomis bus galima pamatyti kaip tik šios kartos režisierių Mikheilo Charkviani ir Davito Khorbaladzės su trupe „Open Space“ sukurtą spektaklį „Tėvų susirinkimas“. Gruzinų menininkų susivienijimas „Open Space of Experimental Art“ įkurtas 2016 m.. Pasak įkūrėjų, svarbiausias jo siekis – plėtoti Gruzijos vizualųjį ir scenos meną. Menininkai ieško neklasikinių būdų kurti teatrą neįprastoje, alternatyvioje erdvėje. Trupėje darbuojasi du režisieriai, dailininkas ir 18 jaunų aktorių. Jie aktyviai reaguoja į socialinius ir politinius įvykius, naujais kūriniais tarsi atsiliepia į juos. Keturi trupės spektakliai – „Bado dievas“, „Skausmas“, „Darbo kodeksas / Užklasinis skaitymas“ ir A.Dadianio „Storesnė oda“ – atkreipia dėmesį į visuomenės problemas: skurdą, benamystę, dirbančiųjų teisių nepaisymą, homofobiją, smurtą.

Trupės režisierius M.Charkviani, gimęs 1990 m., studijavo Šota Rustavelio valstybiniame teatro ir kino universitete, kaip režisierius ir scenografas dirba daugelyje Gruzijos teatrų, tris kartus apdovanotas kaip geriausias metų režisierius. D.Khorbaladzė, gimęs 1993 m., studijavo tame pačiame universitete. Jis dirba ne tik kaip teatro režisierius, bet ir muzikos, dramaturgijos srityse. Menininkai gyvena ir dirba Tbilisyje.

„Tėvų susirinkimas“ – antrasis „Open Space“ spektaklis. Kūrybinės grupės nariai pasakoja apie save ir dalijasi emocine patirtimi su publika, o žiūrovai, prisimindami savo patirtį, padeda jiems susivokti. Menininkai kviečia kartu pasvarstyti, ką reiškia būti tėvu; kaip mūsų gyvenimus gali pakeisti koks nors nedidelis dalykas; kokie reikalavimai galioja aplinkoje, kuri kupina lyčių stereotipų, ir kaip aplinka verčia mus keisti prigimtinius mūsų siekius; koks vyro vaidmuo, kalbant apie lyčių lygybę, ir ar patriarchalinis pasaulis taip pat slegia vyrus, kaip moteris; ko privalome atsisakyti, kai leidžiame pasauliui riboti savo troškimus ir varžyti mus nusistovėjusiomis normomis.

Tokie klausimai nagrinėjami spektaklyje „Tėvų susirinkimas“, kuris remiasi aktorių asmenine patirtimi, pokalbiais su žmonėmis ir gruzinų klasiko Niko Lortkipanidzės romanu „Tragedija be herojaus“. Spektaklyje publika išgirs puikų daugiabalsį gruzinų dainavimą.

„Akivaizdu, kad vykstant kartų konfliktui pasireiškia žiaurumas: ne tik šeimose, bet ir jaunųjų kūrėjų teatro scenoje. Trupė „Open Space“, 21 jaunas menininkas, sukūrė pokalbiais paremtą spektaklį. Rezultatas: gana garsus ir estetiškai puikus jų socialinio palikimo koliažas“ (Uwe Gösselis, „Die Deutsche Buehne“).

„Tbilisyje 21 jaunas menininkas, susibūrę į grupę „Open Space“, atliko polifoninę autoterapiją: suvaidino spektaklį „Tėvų susirinkimas“, trukusį tris valandas. „Ką reiškia būti tėvu?“ – tai pagrindinis jų paieškų klausimas. Jie septynis mėnesius kalbino žmones gatvėse ir dalijosi savo asmenine patirtimi. Režisieriai pavertė tekstą emocingu, virpančiu multimedijiniu reginiu“ (Dorothea Marcus, „Nachtkritik“).

Birželio 8 ir 9 d. 18.30 val. – „Tėvų susirinkimas“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Už žiūrovų surinktas lėšas

Birželio 17 d. festivalyje „TheATRIUM“ bus parodytas Minsko vizualaus ir scenos menų centro „Art Corporation“ spektaklis „Opiumas“ pagal dramaturgo Vitalijaus Koroliovo pjesę, režisierius – Aleksandras Marčenka. XXII tarptautiniame teatro festivalyje „Belaja Veža“ Breste „Opiumas“ apdovanotas kaip geriausias mažos formos kūrinys, o šalies kritikų įvertintas kaip geriausias 2016 m. spektaklis apie karo Ukrainoje pasekmes.

Spektaklio atsiradimo istorija – unikali, verta dėmesio ir todėl, kad atspindi dabartinę menininkų, intelektualų padėtį Baltarusijoje. Minske teatro žiūrovai surinko daugiau nei 45 mln. rublių, kad pamatytų spektaklį apie karą Ukrainoje ir gyvenimą rytų Baltarusijos mieste Rogačiove. 136-ių neabejingų teatralų surinktos sumos pakako scenografijai ir kostiumams sukurti. Jiems tokiu būdu išreiškus solidarumą su spektaklio kūrėjais, 2016 m. balandžio 15 d. įvyko pirmo Baltarusijoje už žiūrovų surinktas lėšas (angl. crowdfunding) spektaklio premjera. Iš pradžių bilietai nebuvo pardavinėjami, ištuštintoje Dailės rūmų parodų salėje „Opiumas“ buvo rodomas vien rėmėjams, vėliau perkeltas į kitą erdvę ir jį gali pamatyti daugiau žmonių.

Iš vienos pusės „Opiumas“ – sėkmingas, anot baltarusių spaudos, projektinio teatro pavyzdys, o tokio Baltarusijoje yra mažai. Iš kitos pusės: eksperimentai ir paieškos vyksta todėl, kad Baltarusijoje kūrėjai neturi galimybių statyti aktualias, aštraus siužeto pjeses valstybinių teatrų scenose. Tad galbūt tokia kūrybos forma – išeitis baltarusių menininkams, intelektualams.

Baltoje erdvėje – dėžės su žemėmis, kur užkasami ir atkasami daiktai: metaforiškai pasakojama apie ligotos motinos ir dviejų jos sūnų gyvenimą Rogačiove. Vyresnįjį atleidžia iš darbo, jam įsidarbinti pavyksta tik laidojimo paslaugų firmoje duobkasiu. Padirbėjęs ten, jis nusprendžia keliauti į kariaujančią Ukrainą kasti apkasų, kad nors taip uždirbtų šeimai pinigų. Jaunesnysis ruošiasi stoti į aukštąją mokyklą: į nemokamas studijas, nes neturėtų kuo mokėti už mokslą. Tačiau patenka į kitokį – stereotipų ir išankstinių nuomonių – karą.

Tai dokumentinio teatro spektaklis, kitaip vadinamas mockumentary arba pseudodokumentika – prasimanyti įvykiai pateikti kaip tikrovė, mėginant apmąstyti tai, kas dabar vyksta visuomenėje. Kūrėjai skatina pagalvoti, kuris karas baisesnis – tas, kuris vyksta mūsų galvose, ar pasaulyje, įvertinti žmogaus sprendimų svarbą.

„Opiumą“ mes įžūliai pavadinome pačiu sąžiningiausiu spektakliu“, – sakė režisierius A.Marčenka. Teatro kritikė E.Malčevskaja rašė, kad geriau jį vadinti „išreiškiančiu valią“. Susibūrė trijų teatrų aktoriai (Julijana Michnevič, jaunosios kartos atstovai Antonas Žukovas, Maksimas Braginecas, Artiomas Kurenis ir Anna Semeniako) ir režisierius A.Marčenka, kad papasakotų tai, kas jiems svarbu, o mažiausiai 136 žiūrovai išreiškė valią parodydami, kad nori išgirsti tai, ką menininkai pasakys. Iki šios dienos išgirdo ir pamatė daug daugiau.

Festivalyje birželio 6 ir 7 d. įvyks Klaipėdos dramos teatro premjera: jauno latvių režisieriaus Elmaro Senkovo spektaklis „Mama Drąsa“ (pagal B.Brechto pjesę „Motušė Kuraž“). Šio spektaklio tema – taip pat karas ir pragariškas jo mechanizmas. Tema, kuri dabar tvyro ore. Festivalį rengiantis Klaipėdos dramos teatras kviečia išgirsti menininkų žinią, taip pat pasigėrėti puikiu aktorių, kūrybinių komandų darbu.

Birželio 17 d. 18.30 val. – „Opiumas“ Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje.

Bilietus į visus festivalio „TheATRIUM“ spektaklius platina „Tiketa.lt“, juos galima įsigyti ir Klaipėdos dramos teatro kasoje.