Trisdešimt teatro metų: aprengėja P. Arlauskienė

Surinkti kostiumus iš siuvyklos ir nunešti juos į grimo kambarį, pasirūpinti, kad atlikėjai reikiamu laiku būtų su savo kostiumais, padėti persirengti spektaklio metu, rūpintis drabužių švara ir t. t.

"Kai pas mus ateina dirbti koks nors žmogus, visada klausiame, ar nebijo sunkaus fizinio darbo ir ar turi greitą orientaciją", – sakė P.Arlauskienė.

Anot jos, šios savybės jos darbe yra būtinos – tenka per skirtingus teatro aukštus nešioti kalnus sunkių kostiumų, greitai reaguoti netikėtų garderobo katastrofų atveju. Net ir sklandžiai vykstantis spektaklis aprengėjoms primena lenktynių trasą.

"Kartais reikia perrengti per 20 sekundžių. Iš anksto paruošiame rūbus, atlikėjas, jau eidamas nuo scenos, nusirenginėja, o mes laukiame. Būna, kad dviese ar trise padedame vienam", – pasakojo teatro aprengėja.

Kai kurie kostiumai primena meno kūrinius – juos sudėtinga apsirengti ir nusirengti. Atlikėjai dar siuvykloje išmoksta juos užsivilkti, aprengėjos padeda tai padaryti. Ne visi užsegimai, užtrauktukai ar raišteliai yra pasiekiami jiems patiems.

"Kartais rengtis reikia pradėti pusvalandį prieš spektaklį, užtrunka, kol padedame kiekvienam susiruošti", – sakė P.Arlauskienė.

Jos ir kitų aprengėjų darbo vieta yra karštoji zona – dažnai prieš spektaklį tvyro šiokia tokia įtampa, scenos jaudulys paliečia visus.

"Būni kaip kempinė, sutrauki visas emocijas – reikia ir paguosti, ir patylėti, ir padrąsinti", – į savo darbo užkulisius įsileido moteris.

Anot jos, salėje sėdintys žiūrovai neįsivaizduoja, kokia drama kartais gali vykti prieš atlikėjui pasirodant scenoje.

"Mano darbe nėra monotonijos – nuolat kažkas keičiasi, kažkas naujo. Štai dabar laukiame operos "Pajacai", šokio spektaklio "Karmen", "Ispaniškosios Sarsuelos". Net tas pats spektaklis kiekvieną kartą būna vis kitoks – niekada nežinome, kas gali nutikti", – paklausta, kodėl mėgsta savo darbą, pasakojo teatro aprengėja.

Pasak jos, nutikimų per ilgus metus teatre būta visokių – nuo menkų, kai spektaklio metu įplyšta kostiumas ar pasimeta kokia nors detalė, iki rimtesnių.

"Atrodo, "Traviatoje" solistė dainavo, o metalinis suknelės priekyje susegamas krinolino lankas atsisegė ir išlindo. Kitą kartą baleto šokėjoms šokant kankaną vienai jų nukrito sijonas – scenoje liko vien su apatinėmis kelnaitėmis. Pasitaiko įvairių kuriozų, pavyzdžiui, kostiumas plyšta nugaroje – tuomet, kol galės prieiti iki mūsų, atlikėjas vaikšto neatsisukdamas nugara į žiūrovus. Mes tuo metu laukiame pasiruošusios kuo greičiau susegti plyšimą", – prisiminė pašnekovė.

Neretai aprengėjos rūpinasi ir garsių dizainerių kūriniais, pavyzdžiui, ne kartą spektakliams kostiumus kūrė Jolanta Rimkutė, jau antrą kartą į teatrą atkeliauja Juozo Statkevičiaus kostiumai.

Tiesa, P.Arlauskienė juokėsi, kad jai pačiai labiausiai patinka vaikiškų spektaklių kostiumai – dažnai jie pasižymi neįprastesne konstrukcija, yra įdomesni.

"Kostiuminėje tūkstančiai kostiumų, dabar nepasakyčiau, kiek tiksliai. Bet visi yra savi – kaskart, kai spektaklis baigiamas rodyti ir ateina laikas atsisveikinti, būna labai gaila, skauda širdį", – pripažino aprengėja.

Pasak jos, per tris dešimtmečius, praleistus teatre, ji pastebi, kad kostiumų tendencijos keičiasi – jie tampa vis išradingesni, konstrukcijos sudėtingėja, naudojami įvairūs, spektaklio tikrovei artimi audiniai, ieškoma autentikos. Praėjo dažytos flanelės laikai.