Vakariniai fotografo pasivaikščiojimai po Klaipėdą

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių padalinio galerijoje (Šlaito g. 10A) iki gruodžio 9-osios galima apžiūrėti Algimanto Kalvaičio autorinę fotografijų parodą „Klaipėda. Vakarinis pasivaikščiojimas“.

Prieš leidžiantis saulei

Parodoje eksponuojamas fotografijų ciklas – klaipėdiečio fotografo vakarinių pasivaikščiojimų po uostamiestį rezultatas. Į vakarinius „vojažus“ vienas, o kartais ir su draugais Algimantas leidžiasi dažnai. Vakaro vaizdų „medžioklė“ ilgainiui tapo įpročiu, maloniu laisvalaikio praleidimu. „Penkios minutės prieš leidžiantis saulei yra fotografų laikas, – sakė Algimantas. – Tuo metu gamtoje vyksta magiški dalykai.“

Kaip pastebėjo fotomenininkas, tada sulėtėja miesto ritmas, nurimsta gaudesys, žmonės ir miestas grimzta į palaimingą vakarą. Išnyra šešėliai, kaltinių tvorelių ažūro ir medžių lajos karpiniai nusidriekia grindiniu, jų atvaizdai pasikartoja senamiesčio sienose. Minkšta vakaro šviesa sušvelnina kontūrus, pasteliniai šešėliai pridengia vienus objektus ir labiau išryškina kitus. Miestas tampa neatpažįstamas – lyg vaikščiotum ne po savo, o po kažkokią kitą, nepažintą, neatrastą teritoriją. Šviesa visiškai pakeičia miesto veidą ir jis atsiveria dieną nematoma savo puse. „Gera fotografuoti vakare, – teigė Algimantas. – Pasikeičia ne tik miestas, bet ir tu pats pasikeiti. Tampi ramesnis, mažiau matomas, nebeerzini aplinkinių fotoaparato spragsėjimu.“

Per kelerius metus susikaupė nemenkas pasivaikščiojimų vaizdų archyvas ir Algimantas nusprendė iškuopti savo stalčius, „paleisti“ šį ciklą – parodyti – ir imtis kažko kito. Juolab kad fotografas nuolat generuoja naujas idėjas ir niekada nestokoja kūrybinių sumanymų. Tačiau, ką jis befotografuotų – ledus,  medžius, keistus pajūrio objektus, geležėles, rakandus, smėlį, –tekstūra, forma, minimalizmas ir fragmentiškumas išlieka jo kūrybos dominantės.

Turėjo ne vieną planą

Polinkį menams Algimantas, matyt, paveldėjo iš tėvų. Jūrininkas tėvas laisvalaikiu vis kažką paišydavo, o mama buvo tikra auksarankė – puikiai siuvinėjo, siuvo, mereškavo, audė.  Algimantas lankė vaikų dailės mokyklą, o su „Smena“ nesiskyrė jau nuo septynerių – nuolat kažką fotografavo, vaikiškai smalsiai stebėjo aplinką. Tokie buvo pirmieji kūrybiniai bandymai.

Baigęs vidurinę mokyklą, labai norėjo išvažiuoti į sostinę. Tam buvo numatęs planą A –Dailės institutas, planą B – fizikos studijos Vilniaus universitete ir planą C – fotografijos mokslai technikos mokykloje. Atsitiko taip, kad išsipildęs planas A po metų atkrito, tačiau studijuodamas fiziką Algimantas galutinai subrendo fotografijai – aktyviai dalyvavo universiteto studentų fotoklubo veikloje ir godžiai sėmėsi žinių. Klubas buvo jo pirmoji rimta profesionalios fotografijos mokykla: dabar sunku patikėti, kad tuo metu studentams paskaitas skaitė ir savo meistryste dalijosi tokie fotografijos grandai kaip Romualdas Rakauskas, Algimantas Sutkus, Virgilijus Juodakis. Tos pamokos nulėmė Algimanto pasirinkimą tęsti fotografijos mokslus Vilniaus 47-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Bet nenuėjo perniek ir metai studijų universitete, nes būtent ten jis išmoko mokytis ir nuolat kažko mokosi visą gyvenimą.

Teko mokytis iš naujo

Pirmoje darbovietėje – Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate „Gražina“ jaunam, ką tik „iškeptam“ fotografui nebuvo labai lengva. Norėdamas padaryti gerą portretinę nuotrauką, turėjo išmokti valdyti šviesą. Sugadinęs ne vieną portretą, išmoko, bet ilgam ten neužsibuvo. Nuobodus ir monotoniškas darbas, griežti reikalavimai, rutina nedžiugino jauno fotografo, ir jis ieškojo kito tobulėjimo kelio. 15-ai metų (1981–1995) juo tapo „Ryto“ spaustuvė, kurioje ilgai buvo spausdinamas miesto dienraštis. Ten vėl visko teko mokytis iš naujo.

„Pirmieji metai man kaip fotografui spaustuvėje buvo labai rimtas, bet įdomus išbandymas“, – prisiminė Algimantas. – Dabar sunku įsivaizduoti, kaip prieš daugiau nei tris dešimtmečius buvo ruošiamos nuotraukos laikraščiui ir su kokia technika teko dirbti. Norint išgauti maksimaliai geros kokybės nespalvotas fotografijas (mes jau pamiršome, kad mūsų dienraščiai  kažkada buvo nespalvoti), reikėdavo gerokai paplušėti.“

Algimantui neužteko to, ką jam, jaunam specialistui, parodė ten dirbę „seni vilkai“, jis norėjo pagerinti spaudos nuotraukų kokybę, išgauti maksimalų atitikimą originalui, todėl vėl mokėsi – savarankiškai gilino žinias, studijavo fotografijos raiškos galimybes, ieškojo techninių sprendimų. Rezultatą pasiekė, kokybė pagerėjo.

Reikėjo atrasti pačiam

Paskui atėjo naujos – spalvotos – fotografijos era. Ir vėl – nauji mokslai. Algimantas su šypsena prisimena, kaip kooperatyvinės prekybos uostamiestyje klestėjimo laikais į spaustuvę „Rytas“ buvo atbogintas pirmasis elektroninis spalvų skyrėjas – didžiulė dėžė su daugybe mygtukų. Ką su tuo „technikos stebuklu“ daryti, niekas nežinojo. Algimantui, šiek tiek ragavusiam fizikos mokslų, užteko drąsos ir ryžto tą agregatą įvaldyti. Įvaldė, bet „spalvų mechanizmas“ atkeliavo pavėlavęs – Lietuvoje, kaip ir visur, buvo beprasidedąs  kompiuterijos  amžius, o su juo – ir vėl nauji iššūkiai, nauji galvosūkiai.

Ilgainiui ir darbas spaustuvėje pabodo: permainų, kuriomis spaustuvėje dar nekvepėjo, ilgesys 1995-aisiais suviliojo Algimantą įsilieti į „Klaipėdos“ dienraščio kūrėjų komandą. Dirbdamas „Klaipėdos“ redakcijoje, jis vėl uoliai mokėsi: įvaldė kompiuterį, išmoko dirbti „Photoshop“ programa, kurią perprasti tuomet buvo sunku: nebuvo mokytojų, trūko literatūros, viską reikėjo atrasti pačiam.

Grįžo prie tradicijos

Įvaldžius naujas technologijas, atsirado daugiau laisvo laiko kūrybai ir Algimantas pradėjo kurti fotomontažus. Jam puikiai sekėsi, sukūrė ne vieną ciklą, surengė kelias moderniosios fotografijos parodas, tačiau, jo žodžiais tariant, neužsikabino. „Montažuose lengva sukurti siužetą, bet jiems trūksta natūralios potekstės, kitokios paslapties, kuri yra natūroje. Ateina laikas, kai pradedi kelti sau didesnius reikalavimus, ieškoti ne tik grožio, bet ir filosofinės prasmės,  ne tik formos, bet ir turinio. Todėl grįžau prie tradicinės fotografijos ir prie gamtos – čia tiek visko, kad nebereikia nieko išradinėti, belieka tik pastebėti“, – kalbėjo Algimantas.

Tuo metu didžiausia Algimanto svajonė buvo skaitmeninis fotoaparatas, bet niekaip nepavyko įkalbinti dienraščio redaktoriaus tokį nupirkti – buvo beprotiškai brangu. Bet Algimantas rado išeitį – už 5 000 litų (tuo metu neįmanomai didelė suma) skaitmeninį aparatą nusipirko pats. Vėl teko mokytis, bet šį kartą galėjo vadovautis fotoaparato instrukcija. „Kokia laimė buvo 2002-aisiais dirbti su skaitmeniniu fotoaparatu ir dar su vartomu vaizdo ekranėliu!.. Jokio streso fotografuojamiems žmonėms, nes galėdavai fotografuoti nepakeldamas fotoaparato prie akių, jie net nepastebėdavo. Todėl nuotraukos buvo natūralesnės, atrodė gyvos, o ką jau sakyti apie kokybės galimybes“, – prisiminė fotografas.

Sunkesniu keliu

Algimantas nuolat troško naujovių, viskas, ką išbandydavo ir įveikdavo, ilgainiui tapdavo neįdomu. Tada vėl ieškodavo naujų temų, kitų raiškos galimybių. Gal todėl jo fotografijoje tokia didelė žanrų ir temų įvairovė. Paklaustas, kodėl nefotografuoja portretų, nors tokios patirties tikrai turi, Algimantas sakė, kad taip yra dėl jo negebėjimo bendrauti su žmonėmis. „Taip jau susiklostė gyvenime, kad dažniausiai dirbdavau vienas, atsiribojęs nuo visų. Tai paliko tam tikrą įspaudą. Man geriau gamtoje, nors nepasakyčiau, kad nuo portretų bėgu, turiu ir jų“, – šypsojosi fotografas.

Šiuo metu A.Kalvaitis yra laisvai samdomas fotografas, nors ir gerai įvaldęs kompiuterines programas, pirmenybę atiduodantis klasikinei spalvotai fotografijai, nes pastaroji, jo teigimu, yra sudėtingesnė už nespalvotą: „Labai nesunku po nespalvota fotografija paslėpti vieną kitą trūkumą, ten užtenka tik kompozicijos, piešinio ir kontrasto išmanymo, o štai spalvota –sudėtingesnė. Tuo ji man ir įdomi.“ Algimantas nesutinka, kad nespalvota fotografija neva meniškesnė, dvasingesnė. Jo manymu, tiesiog ji jau turi vertinimo kriterijus, nes pirmieji menai buvo monochromatiniai, spalva fotografijoje atsirado vėliau. Lengvas kelias jam neįdomus, jis eina sunkesniu.


Šiame straipsnyje: Algimantas Kalvaitis

NAUJAUSI KOMENTARAI

mėgėjas

mėgėjas portretas
na jo, šiais laikais tikri "fotograafai...." pincholu žaidžiasi, džiaugiasi fotografine erozija arba tik vestuves fotografuoja. :)

Užskaitau

Užskaitau portretas
tik tą, kur du žmonės ant krantinės. Bet tik mintį. Techninė pusė žemiau mėgėjiško lygio. Kitos mėgėjiškai gražios, ne daugiau.

siaubasikas

siaubasikas portretas
nu jo idomu kiek "bomzu" nufotkino...po sienamiesti gali vaikscioti tik siaubo filmu kurejai ieskodami personazu ir masiniu scenu dalyviu :)
VISI KOMENTARAI 4

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių