Vyriausybei Vydūnas nerūpi?

200 litų banknotas

Humanistą, rašytoją, filosofą ir publicistą Vilhelmą Storostą Vydūną (1868–1953) dauguma šalies gyventojų, ypač jaunesni, pažįsta tik iš 200 litų banknotų, kurie jau irgi praeitis.

Net ir ne numizmatui akivaizdu, kad valstybinio pinigo veidu ši asmenybė pasirinkta neatsitiktinai.

Vadinasi, Vydūno statusas ir reikšmė valstybei vertinta labai aukštai.

Juolab, kaip juokavo kolekcininkas bei žurnalistas Vilius Kavaliauskas, ir filosofo išvaizda atitiko numizmatikos standartus.

"Paprastai banknotams stengiamasi parinkti ne tik nusipelniusius, bet ir ne plikus žmones. Išimtis pas mus buvo gal tik 100 litų banknotą ženklinęs Simonas Daukantas. Dažniausiai parenkami barzdoti, plaukuoti veikėjai, kad portrete būtų kuo daugiau detalių, kad būtų sunkiau juos klastoti. Pažiūrėkite, kokia Vydūno šukuosena, jis idealiai tam tinka. Juk iš Mažosios Lietuvos atstovų galėjo parinkti ir spaustuvininką Martyną Jankų, tačiau jo ševeliūra veikiausiai buvo per kukli", – šmaikštavo V.Kavaliauskas.

Vis dėlto Vydūnas mūsų istorijoje liko ne vien 200 litų banknoto veidu, kadaise jis Lietuvoje buvo tarsi koks nušvitęs Rytų išminčius, Mokytojas, prie kurio visiems jį pažinusiems norėjosi prisiliesti, iš jo mokytis, gyventi jo idėjomis.

Legenda tapo dar gyvas

Vydūnas legenda tapo dar būdamas gyvas. Sveikas gyvenimo būdas, mintys apie laisvų žmonių tautą ir polinkis į teosofiją prie jo traukė žmones.

Pasakojama, kad jam atvykus skaityti paskaitų į Klaipėdą susirinkdavo minios žmonių, kurie netilpdavo į patalpą. Tada Vydūnas išeidavo į lauką prieš auditoriją, sunerdavo ant krūtinės rankas ir tarsi visus užhipnotizuodavo.

Atgavus nepriklausomybę daugelio šalies inteligentų namų bibliotekas puošdavo ir Vydūno portretas, kai kurie jo mažus atvaizdus tarsi kokio šventojo ar palaimintojo nešiojosi piniginėje.

Mažai kas galėjo paaiškinti, kodėl jį taip šlovina, manoma, žmones veikė jo kone misticizmu alsuojanti išmintis.

Vydūnas, aktyviai veikęs ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų, nenuginčijamai padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai. Aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, filosofas savo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne "paviršiaus dalykuose laisva".

Biustas spinduliuoja energiją?

Klaipėdiečio žurnalisto ir garsaus kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus namuose stovi skulptoriaus Liongino Garlos (1948–1983) Vydūno biusto natūralaus dydžio kopija.

Originalas iš balto marmuro eksponuojamas P.Domšaičio galerijoje.

Pats kraštotyrininkas parašė ne vieną knygą apie Vydūną, leidybai paruoštas dar vienas rankraštis apie šią įstabią asmenybę. Knygą B.Aleknavičius ruošė daugiau nei 30 metų.

"Šitas biustas stebuklingas." Tokią frazę teko girdėti iš kai kurių žmonių.

Pasakojama, kad prieš keliasdešimt metų B.Aleknavičiaus namuose po susitikimo su klaipėdiečiais apsilankė politikas Nikolajus Medvedevas.

Tada jis, įžengęs į kambarį, kur stovi Vydūno biustas, Bernardo žmonos Antaninos paprašęs, kad ši pamerktų po susitikimo jam dovanotas gėles į vazą ir pastatytų šalia Vydūno.

"Jis spinduliuoja tokią energiją, kad negalėčiau šiame kambaryje miegoti", – per tą viešnagę pasakė politikas, šia savo pastaba apstulbinęs šeimininkus.

Legendos apie iš Vydūno nuotraukų ar net jo arfos, kuria jis grojo ir kuri dabar saugoma Kintų muziejuje, sklindančią energiją teko girdėti net iš tokių žmonių, kurie toli nuo misticizmo.

I.Gandhi suglumino L.Brežnevą

Pasirodo, net sovietmečiu Vydūnas Lietuvoje buvo didžiai gerbiamas. Komunistams neužkliuvo net jo keliamas lietuviškumas. Tarybiniais laikais paminėtos 100-osios jo gimimo metinės.

O viskas prasidėjo pikantiška istorija, kai Sovietų Sąjungoje apsilankė Indijos vadovė Indira Gandhi (1917–1984).

Pasirodo, I.Gandhi senelis pažinojo Vydūną, juos siejo kažkokie dvasiniai ryšiai.

"Pasirodo, I.Gandhi senelis pažinojo Vydūną, juos siejo kažkokie dvasiniai ryšiai. Tai štai viešnagei baigiantis partijos sekretorius Leonidas Brežnevas padovanojo didelį spalvotą savo portretą. Tą ceremoniją net per televizorių rodė. Tada I.Gandhi L.Brežnevo ir paklausė apie Vydūną. Tas, žinoma, nieko nežinojo. Bet jai išvykus, pasidomėjo, kas jis toks. Tada kaip tik artėjo Vydūno 100-osios gimimo metinės ir buvo leista jas paminėti", – prisiminė B.Aleknavičius.

Taip Vydūno atminimas Lietuvoje neišblėso. Ėmė rastis bareljefų, atminimo lentų, dailininkai tapė jo portretus, jis įamžintas ekslibrisuose, pašto ženkluose.

Tačiau paminklo Vydūnui kol kas Lietuvoje nebuvo.

Keli žingsniai iki paminklo

Paminklo Vydūnui idėja tarp klaipėdiečių sklandė jau seniai. Prieš penkerius metus grupė tokių entuziastų kreipėsi į verslininką, dosnumu garsėjantį mecenatą Rimantą Cibauską, kad ši kilni idėja virstų kūnu. Jo ilgai įtikinėti nereikėjo.

Į tai buvo įtraukta Klaipėdos miesto savivaldybė, viešoji įstaiga ,,Mažosios Lietuvos kultūra", Vydūno draugija.

Per tuos metus atlikti pagrindiniai dokumentų įforminimo darbai, parinkta vieta paminklui.