A. Vaitkus: niekada nepriklausiau jokiai partijai

Per visą savo karjerą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovui Arvydui Vaitkui teko dirbti inžinieriumi konstravimo biure, operatyviniu įgaliotiniu policijoje, suktis privačiame versle ir Susisiekimo ministerijoje. A.Vaitkus džiaugiasi, kad gyvenime jam teko sutikti daugybę įstabių asmenybių.

Vaikystė – tarp karo trofėjų

– Esate klaipėdietis?

– Pats tikriausias, čia gimęs, čia augęs. Esu Mažojo Kaimelio berniukas. Mano tėvai ten pasistatė namą.

– Kaip Mažasis Kaimelis atrodė jūsų vaikystės metais?

– Atmintyje išliko miškas. Liepojos plento tada nebuvo. Prie Vasaros estrados stūksojo bunkeriai. Toje vietoje, kur dabar nutiestas kelias, stovėjo šaudyklos siena, išlikusi nuo karo laikų, negaliu pasakyti, ką prie jos darydavo, neatmetu, kad tai galėjo būti ir egzekucijų vieta.

– Ar tada rasdavote nuo karo užsilikusių šovinių?

– Mes rinkdavome sprogmenis ir ne tik tuščius, kol du vaikai išlėkė į orą. Vienas žuvo, kitas liko be galūnių. Tada tėvai griežtai uždraudė šituos žaidimus. Netoliese esantis Mumlaukio ežeras buvo užverstas aviacinėmis bombomis, nes besitraukianti vokiečių armija didelę dalį ginkluotės metė į ežerą. Ten mano vaikystės laikais buvo ištrauktas ir tankas. Man buvo gal 8-eri, kai kariškiai ėmė valyti mišką rinkdami šaudmenis.

– Ar ilgai užtruko likusių mieste sprogmenų rinkimas?

– Kai tėvukai statė naują tvorą aplink namą, irgi rado 5 aviacines bombas, dėžę kulkosvaidžio šovinių, pistoletų. Išminuotojai dirbo savaitę, kol viską išrinko, – po karo jau buvo praėję daugiau nei 20 metų. Neabejoju, kad tame miške ir dabar tų sprogmenų tebėra pilna. Tarp Tuberkuliozės ligoninės ir Vasaros estrados yra bunkeriai, tik jie užpilti žemėmis, man juos visus teko išlandžioti. Kadangi Mažasis Kaimelis yra netoli jūros, tai nuo uosto vartų iki Girulių visus bunkerius taip pat iššniukštinėjome. Šokinėdavome nuo Juodosios tvirtovės. Neprisimenu, kiek man metų buvo, bet iš mūsų gatvės tik trys berniukai nebijojo nuo jos nušokti, vienas jų buvau aš. Nežinau, koks ten buvo aukštis, bet šokti buvo labai baisu.

Nuo atradimų iki teisės

– Kaip pasirinkote profesiją?

– Gal nuo 8 klasės pasireiškė mano pomėgis technikai. Pagaminome šviesos muziką, pats grojau mokyklos estradiniame ansamblyje. Kai savo būsimą žmoną pirmą kartą pasikviečiau į svečius, jai irgi demonstravau savo atradimus.

– Tai tapote inžinieriumi?

– Taip, baigęs mokslus tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI), gavau paskyrimą Klaipėdoje, prof. Viliaus Židonio laboratorijoje. Paskui laboratorija pervardyta į Specialų konstravimo biurą, jis buvo "pririštas" prie tuo metu Marijampolėje veikusios TSRS 50-mečio gamyklos, kuri gamino maisto pramonės mašinas ir įrenginius. Tačiau mums kėlė užduotis, kad kai kuriuos mechanizmus sukonstruotume labiau universalius. Žinoma, kėlė įtarimų, kam to reikia. Bet su karine pramone jokių sąsajų neturėjau.

– Bet jūs baigėte ir teisės mokslus?

– Tuo metu grėsė tarnyba tarybinėje armijoje. Tada jau buvau sukūręs šeimą. Bet man pavyko to išvengti, baigiau karinius kursus studijuodamas KPI. Tad vienas žmogus, dirbęs tuometinėje milicijoje, sako: ateik pas mus, pabūsi kokius du–tris mėnesius, mes iš karinio komisariato paimsime tavo kortelę ir jie tave paliks ramybėje. Taip patekau į Vidaus reikalų sistemą. Vieną dieną kažkas atėjo iš tuomečių vadovų ir sako, kad man neblogai sekasi, paklausė, ar nenorėčiau pastudijuoti.

Taip atsidūriau Charkove. Patekau į pakankamai rimtą įstaigą, mokykla buvo sukurta prie Ukrainos teisės akademijos, kur per pusantrų metų gavome antrą aukštąjį išsilavinimą. Studijos buvo labai įtemptos, iš 500 studentų baigė tik pusė. Teisės žinojimas vėliau labai pravertė versle, apsaugojo nuo neteisingų sprendimų.

– Jums yra tekę išgirsti ir provokuojančių klausimų dėl mokslų Charkove?

– Taip, per vieną spaudos konferenciją manęs paklausė, ar turėjau ryšį su KGB (sovietinė valstybės saugumo tarnyba), ar priklausiau komunistų partijai. Neturėjau jokio ryšio su KGB ir niekada nepriklausiau jokiai partijai. Nors į partiją stoti siūlė du kartus. Po mokslų Charkove parašė gerą rekomendaciją, bet mane išsikvietęs komisariato partijos sekretorius pabrėžė, kad partijai turėsiu prinokti. Pasirodo, prinokau labai greitai, nes po kokio pusmečio mane paragino greitai rašyti pareiškimą. Bet tada jau buvo prasidėjęs procesas, kai žmonės dėjo partinius bilietus ant stalo. Pasakiau, kad partijai esu dar neprinokęs. Žinoma, tada toks žingsnis buvo rizikingas, bet politinės nuotaikos jau keitėsi.

Permainingų metų sūkuryje

– Jums milicijoje teko dirbti tuo metu, kai ji virto policija?

– Situacija Klaipėdos policijoje buvo sudėtinga, aplinkui buvo daug žmonių, priklausiusių "Jedinstvai", jie vis klausdavo, ar mes eisime į darbą. Ginkluoti budėdavome po kelias paras. Man su kolega buvo pavesta užimti "Molnijos" būstinę, ji buvo pastate Liepų g. 2. "Molnija" – tai atskira ryšio linija, kur tik ragelio pakėlimu buvo sujungiama su partijos komitetu Vilniuje. Keturi žmonės buvo užsibarikadavę, teko tas patalpas imti jėga. Nežinau, nuo ko jie tas patalpas gynė. Po to jas perėmė Sąjūdžio žmonės.

– Jėgos struktūrose buvo ir nelojalių nepriklausomai Lietuvai?

– Buvo kolegų iš policijos, kurių jau nebėra Lietuvoje, jie tiesiai klausdavo: ar prisimeni, kam davei priesaiką? Kai kurie adaptavosi čia, bet kas jie tokie ir kuo jie kvėpavo tada, mes aiškiai matėme. Pirmą impulsą gavau iš buvusio Seimo nario Rimo Valčiuko. Tada dirbome kartu. Įbėgau į jo kabinetą, jis skaitė kažkokį laikraštį. Juokaudamas sakau: ką čia skaitai? Ji suvyniojo tą laikraštį ir numetė po stalu. Man jau pasidarė įdomu.

Jis išraudo ir klausia, kaip tu žiūri į tai, kas čia vyksta? Atsakiau – lietuviškai. Jis sako, imk, paskaityk ir niekam nepasakok. Mes užsirakinome kabinete ir skaitėme pirmąją Sąjūdžio spaudą. Dar vienas įdomus epizodas – dauguma mūsų kolegų buvo medžiotojai. Buvo duotas įsakymas visiems, tarp jų ir pareigūnams, sunešti ginklus, bet mes juos slėpėme, naktį kasėme po garažais pietinėje miesto dalyje. Šitas įsakymas liko neįvykdytas. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje buvo pakankamai išmintingų žmonių, kurie mokėjo suvaldyti situaciją, kad viskas neišvirstų į atvirą kovą.

Klaipėda–Vilnius–Klaipėda

– Kada ilgesniam laikui išvykote iš Klaipėdos?

– Po 6 metų darbo policijoje dirbau privačiame versle. Buvo toks Laivyno inžinerijos centras, privati kompanija, kurioje su kitais partneriais dirbau 10 metų, rengėme uosto saugos taisykles, priešgaisrines taisykles. Dirbome su krovinių tvirtinimais prie laivų ir tam tikrais laivų projektais. Į Vilnių išvažiavau 2002 m. Mane pakvietė tuometis susisiekimo ministras Zigmantas Balčytis.

– Tai išsikraustėte į Vilnių?

– Mano šeima į Vilnių pervažiavo tik po ketverių metų, tad visą tą laiką kiekvieną savaitgalį, jei tik nebūdavau komandiruotėje, grįždavau į Klaipėdą. 2006 metų pabaigoje, kai baigiau Vilniuje statyti namą, o vyresnysis sūnus išvažiavo mokytis į Mančesterį, žmona su jaunesniuoju sūnumi pervažiavo gyventi į Vilnių.

– Pastaruosius keliolika metų teko daug važinėti po pasaulį?

– 2009-aisiais, kai išėjau iš ministerijos ir pradėjau dirbti "Achemos grupėje", kur aš gyvenau, negaliu pasakyti, bet dažniausiai mašinoje, lėktuve. Kuravau viso koncerno logistikos ir ne tik logistikos įmones, teko daug keliauti. Dabar gyvenu Klaipėdoje, nors, kaip juokauju, šlepetės – Vilniuje. Dabar patogumas toks, kad į Klaipėdą iš Vilniaus savaitgaliais atvažiuoja žmona. Kažkada skaičiavau, jog per metus tekdavo nukeliauti 80 tūkst. km.

– Jums teko bendrauti su įstabiomis asmenybėmis – prezidentu Algirdu Brazausku, Bronislovu Lubiu, kokį ženklą jūsų gyvenime paliko šie žmonės?

– Turėjau gyvenime tokią laimę, kad teko labai daug ką pažinti ir bendrauti su iškiliomis asmenybėmis. Labai gerbiu prezidentą Valdą Adamkų. Kai gavau darbo pasiūlymą iš B.Lubio, buvau labai nustebęs, nes dirbdamas ministerijoje privalėjau nė vienos kompanijos neišskirti iš kitų, taip pat ir "Achemos grupės". Kitaip tokiame poste nebūčiau išsilaikęs. Nors kai kurios bendrovės bandė spausti, tiesa, B.Lubys niekada to nedarė. Kai gavau darbo pasiūlymą, svarsčiau 2 savaites, mane žavėjo ne atlyginimas, o tai, kad galėsiu pratęsti savo darbus praktiškai.

Vis dėlto valstybės tarnyba ir verslas šiek tiek skiriasi. Pasirinkę nepriklausomybės kelią, įstoję į ES labai aiškiai deklaravome, kokie darbiniai santykiai mūsų valstybėje bus. Dabar keliamas klausimas, ar verslas yra gerbiamas Lietuvoje? Versle yra tam tikros agresijos, kuri nukreipta į monopolines teises, aš tikrai esu prieš tokius žingsnius, bet ne visas verslas yra toks. Verslas vis dėlto surenka didžiąją biudžeto dalį ir to nevertinti mes tiesiog neturime teisės.


Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. gegužės 11 d. Klaipėdoje.

Baigė 12-ąją vidurinę mokyklą.

1981–1986 m. Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.

Dirbo specialaus konstravimo biure, milicijoje – operatyviniu įgaliotiniu, vėliau policijoje.

1987–1988 m. studijavo teisės mokslus Ukrainos nacionaliniame vidaus reikalų universitete (Charkovo aukštieji juridiniai kursai).

Nuo 1992 m. dirbo privačiame versle.

2002–2009 m. Susisiekimo ministerijos sekretorius.

2009–2011 m. dirbo koncerne "Achemos grupė".

Dabar vadovauja Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui.

Žmona Ilona, sūnūs Andrius ir Edgaras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

klp

klp portretas
Puikus žmogus, asmenybė, klaipėdietis;-)
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių