Afera: savivaldybė pardavė orą

Įrodęs, jog Klaipėdos valdininkai jam pardavė orą, verslininkas savo teises apgynė teisme ir atgavo sumokėtus pinigus. Dabar jis rengia ieškinį iš savivaldybės prisiteisti kelis šimtus tūkstančių litų prarastų pajamų, nes yra įsitikinęs, jog dėl to kalčiausi yra klerkai.

Sumokėjo 200 tūkst. litų

"Jei taip būčiau pasielgęs aš ar kitas paprastas žmogus, jau seniausiai sėdėtume kalėjime. Tačiau valdininkams viskas galima, nes už jų klaidas, kurias net pavadinčiau machinacijomis, sumoka mokesčių mokėtojai", – piktinosi klaipėdietis verslininkas Petras Mažeika.

Finansinių nuostolių sukėlusios istorijos, į kurią jis ne savo noru įsipainiojo, ištakos siekia 2006-uosius.

Tų metų lapkritį P.Mažeika dalyvavo savivaldybės skelbtame aukcione įsigyti Debreceno g. 7 esančio bendrabučio rūsio patalpas, kurių plotas – 611 kv. metrų.

Pradinė patalpų pardavimo kaina buvo 200 tūkst. litų. P.Mažeika privatizavimo aukcione buvo vienintelis dalyvis, todėl patalpas įsigijo už jas pasiūlęs 50 litų daugiau nei buvo pradinė kaina.

Iškart po aukciono valdininkai susizgribo, kad parduotos patalpos nėra tinkamai įregistruotos Registrų centre. Jos nebuvo atskiras turtinis vienetas, turintis unikalų numerį. Todėl klerkai kreipėsi į Registrų centrą, kad sutvarkytų reikiamus dokumentus.

Iš valstybės įmonės savivaldybei atsiųstas vienareikšmis atsakymas: "Atsakydami į Jūsų prašymą informuojame, kad rūsio patalpų padalinimo projekto atlikti negalime, nes šios patalpos yra priklausinys prie gyvenamųjų patalpų Debreceno g. 7".

Pasielgė lyg sukčiai

Nepaisant šios pažymos, kuri savivaldybę pasiekė 2006 metų gruodžio 19 dieną, kitų metų vasario 1 dieną valdininkai ir P.Mažeika pasirašė parduotų patalpų priėmimo–perdavimo aktą. Po juo puikuojasi savivaldybės Turto skyriaus vedėjos Genovaitės Paulikienės, dviejų jos pavaldinių ir P.Mažeikos parašai.

"Iš kur aš galėjau žinoti, kad man perduodamos patalpos yra net neįregistruotos Registrų centre kaip turtinis vienetas? Juk reikalų turėjau su valstybės tarnautojais, o ne su aferistais. Todėl tą patalpų priėmimo–perdavimo aktą ir pasirašiau, į savivaldybės biudžetą pervedžiau pinigus", – aiškino verslininkas.

Jis pasirašė ir pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau kurį laiką sandorio Registrų centre neregistravo, nes tai nėra privaloma.

"Patalpas tiesiog kurį laiką įšaldžiau, nes vis svarsčiau, ką su jomis daryti: gal įkurti kokį centrą ar užsiimti kita veikla. Po kurio laiko atsirado pirkėjas, kuris už tas patalpas pasiūlė gerą kainą – kone dvigubai daugiau nei buvau mokėjęs, todėl nusprendžiau jas parduoti", – detales išklojo pašnekovas.

Tada ir prasidėjo bėdos. Jis turėjo Registrų centre įregistruoti su savivaldybe pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį.

"Prašymo įregistruoti teisę į nekilnojamąjį daiktą netenkinti, nes dokumentai, pagal kuriuos prašoma atlikti registraciją, neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo numatytų reikalavimų", – iš Registrų centro gautas atsakymas pribloškė P.Mažeiką.

Jis teigė supratęs, jog iš savivaldybės už 200 tūkst. litų nusipirko orą – neatskirtas ir kažkokiam kitam butui priklausančias neįregistruotas ir unikalaus numerio neturinčias rūsio patalpas, kuriomis negali disponuoti.

"Suprasčiau, jei taip būtų pasielgęs koks nors sukčius. Bet taip padarė valstybės tarnautojai, kuriems mes mokame atlyginimą", – nors praėjo keleri metai, tačiau iki šiol toks prisiminimas P.Mažeikai kelia pyktį.

Užstatė turtą

Jis iškart nužingsniavo į savivaldybę, pareiškė, jog Registrų centras neįregistruoja jo įsigytų patalpų, todėl jis norįs jas grąžinti ir atgauti sumokėtus pinigus.

"Bėda tai, kad jau buvau paėmęs pradinį įnašą iš potencialių tų patalpų pirkėjų, o jų parduoti taip ir negalėjau. Todėl ir norėjau iš savivaldybės atgauti pinigus, kad galėčiau grąžinti rankpinigius", – aiškino verslininkas.

Tačiau valdininkai gražiuoju į kalbas nesileido, todėl P.Mažeika kreipėsi į teismą, kad pirkimo–pardavimo sutartis būtų panaikinta ir jam grąžinti pinigai.
Klaipėdos apygardos teismas tokį prašymą patenkino.

"Maniau, tuo viskas ir baigsis. Tačiau savivaldybės juristai nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Bylos nagrinėjimo reikėjo laukti bemaž pusantrų metų. Potencialūs mano, bet ne mano patalpų pirkėjai vis reikalavo grąžinti sumokėtus rankpinigius. Todėl turėjau įkeisti kitą nekilnojamąjį savo turtą, kad gaučiau paskolą ir galėčiau su žmonėmis atsiskaityti. Tačiau už tą paskolą man juk reikia mokėti palūkanas", – apie patirtas išlaidas pasakojo verslininkas.
Ir Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė verslininko, o ne savivaldybės naudai. Jis paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo sprendimą.

Apeliacinis teismas, išsakydamas savo sprendimo argumentus, konstatavo, jog buvo vertinami ir atsakovės (Klaipėdos savivaldybės – V.S) veiksmai "paruošiant objektą privatizavimui, perleidžiant objektą nepaisant žinojimo, jog daikto padalinti neįmanoma, atsakovo pasyvumas po sandorio sudarymo".

Įsikišo antstolis

Teismai nusprendė, jog P.Mažeikai iš savivaldybės biudžeto turi būti grąžinti 200,1 tūkst. litų, sumokėtos 22,1 tūkst. litų palūkanos.

Iš miesto biudžeto 1,5 tūkst. litų reikėjo sumokėti ir antstoliui.

"Aš į jį nesikreipiau pusantro mėnesio, tačiau per tiek laiko savivaldybė man nesugebėjo sugrąžinti pinigų – vykdyti teismo sprendimo. Kai tik kreipiausi į antstolį, pinigai iškart buvo pervesti. Tačiau dabar savivaldybė ir antstoliui turi sumokėti 1,5 tūkst. litų. Lengva taip taškytis pinigais, kai jie yra mokesčių mokėtojų", – konstatavo P.Mažeika.

Kai vyko teismo procesai, savivaldybė ėmėsi veiksmų ir atskyrė Debreceno g. 7 esančias rūsio patalpas – jos tapo atskirtu turtiniu vienetu, turinčiu unikalų numerį.

"Tačiau kažkodėl P.Mažeika jų nebenorėjo. Tai leidžia daryti prielaidą, jog žmogus tiesiog suprato, kad 2006 metais už rūsio patalpas sumokėjo per daug pinigų, todėl ir stengėsi juos atsiimti", – svarstė Turto skyriaus vedėjos pavaduotojas Edvardas Simokaitis.

P.Mažeika aiškino, jog atidalintų patalpų nebenorėjo todėl, kad jos kažkodėl sumažėjo maždaug 20 kv. metrų.

"Tai tas pats, kas būtų, jei sumokėčiau už trijų kambarių butą, o man sakytų, jog jame yra tik du kambariai", – ironizavo verslininkas.

Kaltųjų neieško

Žmogus neslėpė, jog šiuo metu teismui yra ruošiamas ieškinys savivaldybei. Iš jos verslininkas norės prisiteisti apie 200 tūkst. litų. Jis suskaičiavo, kad tiek negavo pajamų, nes ne dėl jo kaltės nepavyko parduoti privatizuotų patalpų.

Be to, teisminiai ginčai su savivaldybe lėmė tai, kad jis turėjo užstatyti kitą nekilnojamąjį turtą ir mokėti palūkanas.

"Man tik gaila, kad jei teismas priteis šią sumą, ją savivaldybė sumokės iš miesto biudžeto – mokesčių mokėtojų pinigų. Apmaudu, kad valdininkai už savo klaidas neatsako, o toliau sau ramiai eina į darbą", – apgailestavo P.Mažeika.

Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė patvirtino, kad joks tyrimas, kas kaltas, jog privatizavimo aukcione parduotos patalpos buvo grąžintos, nepradėtas.

"Teismo sprendime aiškiai pasakyta, jog savivaldybė nepatyrė jokios žalos. Be to, reikėtų kalbėti ir apie senaties terminus. Dar vienas dalykas – šitoje istorijoje dalyvavo ne tik savivaldybė, bet ir kitos institucijos, pavyzdžiui, Registrų centras, todėl reikėtų sudaryti tarpžinybinę komisiją kaltiems asmenims nustatyti", – aiškino J.Simonavičiūtė.

Pastebėjus, jog žala mokesčių mokėtojams padaryta, nes jie turės sumokėti priteistas palūkanas ir už darbą antstoliui, savivaldybės administracijos vadovė laikėsi savo pozicijos: "Dar neaišku, už kiek tas atgautas patalpas parduosime. Gal pavyks brangiau nei pirmą kartą".

Komentaras
Remigijus Šimašius
Seimo narys, buvęs teisingumo ministras

Ne teismas esu, negaliu pasakyti, kas kaltas, o kas ne, tačiau net neabejoju, kad dėl šio atvejo, apie kurį kalbama, tikrai yra pagrindas pradėti tyrimą ir nuosekliai išnagrinėti visas aplinkybes. Kai yra valstybės tarnautojo kaltė, jį galima bausti ir drausmine nuobauda, ir materialiai. Praėjusios kadencijos Seime buvo pritarta Valstybės tarnybos įstatymo pataisoms, kurios sugriežtino valdininkų materialinę atsakomybę. Iki tol buvo nustatytas limitas, kiek galima prisiteisti iš tyčia materialinę žalą padariusio valstybės tarnautojo. Jei neklystu,  maksimali suma buvo penkių mėnesių atlyginimo dydžio. Dabar suma neberibojama, tačiau esmė tai, kad padarytą žalą galima prisiteisti tik tada, jei ji padaryta tyčia, sąmoningai, o ne dėl klaidos, kurią gali kiekvienas padaryti. Kitas klausimas, kaip tai pritaikoma praktikoje. Mano žiniomis, nėra daug praktikos, kad būtų kreipiamasi į teismus prisiteisti materialinę žalą iš valstybės tarnautojo. Manau, taip yra todėl, jog įrodyti, ar jis klaidą padarė tyčia ar netyčia, yra sudėtinga. Mano manymu, jei sąmoningai apeitos visos procedūros, nesikonsultuota su teisininkais ir dėl tokio valstybės tarnautojo atsirado materialinė žala, tai ji padaryta tyčia.