Angelas sargas – ašarų pakalnėje

Gyvenimo svajonė pildosi

– Iš kur kilę jūsų tėvai?

– Aš pati gimiau Klaipėdoje, taigi esu klaipėdietė. Tėčio giminė yra rusų sentikiai iš Lenkijos pakraščio, kuris po Molotovo–Ribentropo pakto atiteko sovietams. 1941-ųjų vasarį vieną dieną jiems pranešė, kad per 24 valandas turi išsikelti iš savo namų. Taip tėčio tėvų šeima atsidūrė Lietuvoje, pradžioje apsistojo Panevėžyje, mano tėčiui tada buvo 10 metų. Vėliau, po karo, jis atvyko į Klaipėdą. Mano mamos šeima kilusi iš Šiaurės Kaukazo, iš Krasnodaro.

– Jūs pati irgi kurį laiką gyvenote Krasnodare?

– Taip, kai baigiau vidurinę Klaipėdoje, išvykau studijuoti į Krasnodaro politechnikos institutą. Ten gyvenau pas senelę, ji turėjo namą, daug su ja bendravome. Senelė dirbo Medicinos instituto Infekcinių ligų katedroje. Esu jai labai dėkinga už viską. Po studijų atidirbau dvejus metus, tačiau mane labai traukė į Lietuvą ir grįžau čia.

– Jūs gi prieš tai nieko bendra su socialiniu darbu neturėjote. Kas nutiko, kad pakeitėte profesiją?

– Pagal specialybę esu inžinierė-ekonomistė. Apie 30 metų dirbau buhaltere visuomeninio maitinimo įstaigose. Tačiau medicina mane traukė visą gyvenimą. Mano senelė buvo gydytoja, todėl ši profesija visada buvo labai artima. Vis dėlto senelė neleido pasekti jos pėdomis. Ją visą laiką kaustė baimė, kad mane, kaip medikę, bet kada gali paimti į armiją. Ji turėjo graudžią patirtį. Antrojo pasaulinio karo metais fronte žuvo jos vyresnioji dukra, mano mamos sesuo, tada ji buvo pirmo kurso Medicinos instituto studentė. Kai prasidėjo karo veiksmai, visus pirmakursius pusmetį apmokė ir išsiuntė į priešakines linijas. Be to, kare žuvo ir mano senelis, inžinierius, kadaise buvęs caro armijos karininkas. Todėl senelė nuolatos bijojo to istorijos pasikartojimo ir nenorėjo, kad turėčiau ką nors bendra su medicina. Tačiau atėjo metas, kai mano pačios tėvukai suseno, ėmė sirgti ir teko atsiduoti jų slaugymui. Tada ir nusprendžiau pakeisti savo specialybę, ryžausi nors gyvenimo pabaigoje padaryti tai, ko nepadariau jaunystėje. Baigiau slaugytojų padėjėjų kursus, o po to, kai pradėjau dirbti Socialinės paramos centre, pabaigiau mokymus ir socialiniams darbuotojams. Ir dabar esu patenkinta, kad galiu padėti žmonėms.

– Vis dėlto daugybę žmonių nuo socialinio darbo atgraso ypač menki atlyginimai. Kas jus čia laiko?

– Atlyginimai tikrai labai maži. Sutinku su tuo, tai – skausmingas klausimas. Bet mūsų valdžios požiūrį į socialinį darbą pakeisti labai sunku. Ji apie tai susimąsto tik tada, kai pačios jos atstovai su tuo susiduria. Man mano darbas yra sielos atgaiva. Esu savo rogėse ir apie atlygį negalvoju.

Šventė šventei nelygu

– Kaip jūsų globojami žmonės jaučiasi šiuo šventiniu periodu?

– Žmonėms, kurie turi šeimas ir yra sveiki, Kalėdos ir Naujieji metai iš tiesų yra didelė šventė, o prie lovos ligos prikaustytam žmogui ta šventė yra kančia. Pavyzdžiui, dabar vienam tokiam ligoniui nepadėjau prie lovos šaukšto, išploviau jį ir palikau virtuvėje. Jam tai yra tragedija, lėksiu atgal paduoti tą šaukštą, kad žmogus galėtų pavalgyti. Mums atrodanti menka problema ligoniams virsta katastrofa ir didžiausiu išbandymu. Dar didesnė tragedija yra ta, kad dauguma jų negali patys naudotis tualetu, dauguma jų nieko negali, net laikraščio paskaityti. Tie, kurie nesusiduria su tokiais dalykais, neįsivaizduoja, ką tiems žmonėms tenka išgyventi. Tai visiškai kitas pasaulis.

– Juk jums pačiai emociškai turėtų būti labai sunku dirbti tokį darbą, kaip jūs tai ištveriate?

– Mes visi norime teigiamų emocijų. Ir mažai težinome apie tuos žmones, kuriuos vis norima integruoti į sveikųjų visuomenę, tačiau visuomenė tam dar nepasirengusi. Nesinori žerti kritikos, ir man gaila ne tik neįgaliųjų, bet ir mamų su vaikiškais vežimėliais, nes pas mus šaligatviai nelygūs, nuovažų nėra, nekalbu apie pandusus į patalpas, specialiuosius liftus. Ir mes kažkodėl tai prisimename tik prieš Kūčias, Kalėdas ir kitas šventes. Apie tai ne tik privalome kalbėti kas dieną, apie tai reikia šaukti, nes neįgaliųjų yra labai daug. Sveikieji džiaugiasi gyvenimu, bet yra ir kita gyvenimo pusė. Pavyzdžiui, mes galime kažkur važiuoti, prasiblaškyti teatre, koncerte ar skaitydami knygą, tų žmonių būtis kitokia. Mano jau minėtu atveju žmogui yra viena mintis galvoje – atvažiuosiu aš ar ne, kad paduočiau tą šaukštą. Kitų minčių nėra, garantuoju šimtu procentų. Nuo to sukyla kraujospūdis, ima drebėti rankos, jau nekalbu apie emocijas, kurios sukelia dar daugiau visokių fizinių negalių.

– Ar yra tokių pacientų, kurie nesiskundžia?

– Gydytojai dažnai pataria išmokti gyventi su savo problema. Negaliu teigti, kad dauguma žmonių susitaiko su savo neįgalumu, bet jie vis dėlto kovoja. Pasitaiko tokių, kurie iš smulkmenų daro tragediją. Ir tai priklauso nuo mentaliteto, nuo mąstymo, tai nesusiję su išsilavinimu. Yra tekę susidurti su aukštuosius mokslus baigusiu žmogumi, kuris buvo ypač ekscentriškas. Tačiau neretai mano pacientai yra kuklūs žmonės ir jei jie ką nors gali padaryti patys, jie daro. O kiti guli ir sako: "Aš nieko negaliu."

– Ar pacientai jums dėkingi už jūsų rūpestį?

– Nelaukiu ditirambų, neretai ir paprastas žodis "ačiū" nuskamba skirtingai. Kadangi dirbu su tais žmonėmis ne vienerius metus, jaučiu jų intonacijas ir man to pakanka. Yra viena pacientė, kuri kažkada dirbo nakvynės namuose panašų darbą, kaip aš dabar. Klausiau jos, ar jai per tą laiką pavyko daug žmonių perauklėti, ji man atsakė, kad vos kelis, bet, pasak jos, Dievas viską mato. Supratau, kad ji džiaugiasi, regis, net ir menku rezultatu.

Atranda laiko ir sau

– Jeigu būtų įmanoma, kokią profesiją rinktumėtės dabar?

– Aš tikrai būčiau gydytoja, taip gailiuosi, kad ja netapau. Manau, kad buhalterija nieko nebūtų praradusi, jei nebūčiau tapusi finansininke, tačiau medicina prarado labai daug dėl to, kad netapau gydytoja. Aš tą žinau. Mane domina žmogus ir turiu norą jam padėti.

– Kaip manote, ar pas mus kada nors pasikeis požiūris į ligotus ir senus žmones?

– Reikės laiko, bet, pavyzdžiui, užsienyje požiūris į tai labai pasikeitęs. Ten žmogus labai vertinamas, jei jis laisvu metu savanoriauja ligoninėse ar neįgaliųjų vaikų įstaigose. Neretai tokie žmonės jungiasi prie religinių ar visuomeninių organizacijų. Dažnai mūsų Raudonojo Kryžiaus organizacijoje tenka sutikti jaunų užsieniečių. Jie prastai kalba lietuviškai, bet ateina ir klausia, kuo gali mums padėti.

– Ar sutinkate vietinių žmonių, kurie yra altruistai ir atsidavę kitiems?

– Taip, ir viskas priklauso nuo šeimos, nuo auklėjimo.

– Jums lieka laiko pačiai sau?

– Ne tiek daug, bet lieka. Tada skaitau. Dabar technologijos tokios, kad tvarkant namus galima klausytis paskaitų ar radijo laidų, įdomių interviu. Be to, stengiuosi nepraleisti naujausių teatro premjerų ar ekskursijų mieste.

– Turite mylimiausią knygą?

– Nuolatos skaitau I.Ilfo ir J.Petrovo "12 kėdžių". Tai man yra knygų knyga, tai – mano biblija. Ten yra daug skaudžių požiūrių į gyvenimą, bet jie pateikiami netikėtu kampu. Šiuo metu mane labai domina tyrinėjimai, kodėl viena tauta gyvena geriau, nors neturi jokių gamtos išteklių, o kita vargsta, nors, regis, galėtų naudotis neišsemiamais žemės turtais. Kaip tik apie tai yra L.Harrisono ir S.Huntingtono knyga "Kultūra turi reikšmę". Tiesa, kol kas dar neatradau atsakymo į tą klausimą.

– Jūsų manymu, ar Klaipėda labai pasikeitė per pastaruosius 60 metų?

– Per mano gyvenimą Klaipėda išties labai pasikeitė. Ir tiems, kurie kritikuoja, kad Klaipėda prastai tvarkoma, patarčiau atsiversti istorines nuotraukas ir palyginti, kaip ta pati vieta atrodė prieš 50, 30 ar 20 metų ir kaip atrodo dabar. Akivaizdu, kad Klaipėda yra pagražėjusi. Kritikuoti visada labai lengva, tačiau tų kritikų norėčiau paklausti, ar jie ką nors padarė, kad tas miestas būtų gražesnis, geresnis, kad jis atrodytų taip, kaip jie nori.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1959 m. kovo 28 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 11-oje vidurinėje mokykloje.

Krasnodaro politechnikos institute įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę.

Klaipėdoje dirbo finansininke visuomeninio maitinimo įstaigose.

Pastaruoju metu yra Klaipėdos socialinės paramos centro socialinė darbuotoja.