Atgarsiai apie klaipėdietį – ir Mauricijuje

Uošvis – karatė treneris

– Gimėte ir užaugote Klaipėdoje. Gal ir jūsų tėvai čia sportavo?

– Ne, mano tėvai nėra sportininkai. Mama gyvena Klaipėdoje, šeimininkauja namuose. Iš pradžių, kaip ir visos mamos, ji skeptiškai žiūrėjo į mano kovas, bet apsiprato.

– Kaip susidomėjote šiuo sportu?

– Pamenu, kai buvau pirmokas, Klaipėdoje prasidėjo pats karatė bumas. Nusprendžiau pamėginti, tačiau po metų šį sportą iškeičiau į futbolą. Komandinis sportas – gana sudėtingas, o rezultatas priklauso ne vien nuo tavęs, todėl po šešerių metų vėl pradėjau ieškoti ko nors naujo. Išbandžiau kovinę savigyną, o vyresnių draugų pastūmėtas grįžau prie karatė. Tąkart "užkabino". Jau maždaug aštuoniolika metų tuo užsiimu.

– Dabar tai – daugiau hobis ar darbas?

– Karatė yra gyvenimo būdas ir gyvenimo dalis. Nelaikau to profesija. Juolab kad ir mano žmona Viktorija yra sportininkė, o uošvis – karatė meistras Vladimiras Silvaška – mano treneris. Artimoje aplinkoje turime daug bendrų interesų, ir yra apie ką pasikalbėti. Tokia netradicinė šeimynėlė.

– Kaip susipažinote su Viktorija?

– Karatė stovykloje, buvome dar visai jauni. Ji kilusi iš Akmenės, tačiau jau daug metų kartu gyvename Klaipėdoje, kur 2008 m. įkūrėme kiokušin karatė klubą "Shodan". Turime du sūnus. Vykintui – penkeri, jaunėliui Domantui netrukus bus aštuoni mėnesiai.

– Vyresnėlis sūnus jau irgi sportuoja?

– Jis lanko gimnastikos, karatė treniruotes, neabejingas ir kitoms sporto šakoms. Vykintas yra aktyvus vaikas. Tikrai nieko neverčiame daryti, bet jam patinka sportuoti. Jau spėjo padalyvauti ir karatė varžybose.

– Turbūt pats mokote savo sūnų karatė subtilybių?

– Ne, pagal amžiaus grupę jį treniruoja kitas mūsų klubo treneris.

Tenkinsis pirma vieta

– Klaipėdos kiokušin karatė klubas "Shodan" – lyderis Lietuvoje. Kiek turite auklėtinių?

– Klube mokosi per 300 vaikų – nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusių. Tėvai atveda savo atžalas ir patys eina į treniruotes, tobulėja, laiko egzaminus. Pavyzdžiui, sveikatingumo grupę lanko ir paaugliai, ir į penktą dešimtį įkopę klaipėdiečiai. Suaugusieji čia gali sportuoti visą gyvenimą, nepriklausomai nuo jų amžiaus.

– O kalbant apie profesionalų sportą?

– Sportininko karjera paprastai trunka iki 35–36 metų amžiaus.

– Pačiam dabar – jau 33-eji.

– Tiesa, mano karjera jau artėja pabaigos link. Džiugina tai, jog pernai Japonijoje, kur vyko absoliučios svorio kategorijos pasaulio kiokušin karatė čempionatas, iškovojau trečią vietą. Prieš ketverius metus toje pačioje karatė olimpiadoje likau ketvirtas. Pavyko palypėti vienu žingsneliu aukščiau.

– Vadinasi, artimiausias siekis – tapti pirmam?

– Žinoma, mano tikslas – čempiono titulas. Tebesu tame kelyje. Bet nereikia pamiršti, kad yra dar ir šeima, vaikai, kiti įsipareigojimai. O laikas, kai rimtai ruošiesi varžyboms, būna labai įtemptas. Kasdien turi po dvi treniruotes, reikia derinti mitybą, atsisakyti nereikalingų angliavandenių. Režimas turi būti nenutrūkstamas. Ilgainiui tampa vis sunkiau jo laikytis. Be to, yra ir mano paties auklėtiniai, kuriems norisi skirti laiko.

– Tačiau planuojate dalyvauti po kelerių metų vyksiančioje karatė olimpiadoje Japonijoje?

– Priklausys nuo fizinės būklės. Jei bus laiko ir pavyks pasiekti gerą sportinę formą, bandysiu. Liepos pradžioje dar vyks pasaulio taurės varžybos Kazachstane, norėtųsi ir ten dalyvauti. Praėjusią savaitę su vaikais grįžome iš Olandijos, o šį mėnesį Bulgarijoje vyks Europos čempionatas, kuriame susikaus į Lietuvos rinktinės gretas patekę mūsų auklėtiniai. Tikimės, kad sėkmė lydės. Septynerius metus iš eilės Lietuvos moksleivių pirmenybėse apgynėme stipriausios komandos vardą. Kovosime dėl jo ir šiemet. Klubo bendruomenėje jaučiamas bendras fizinis ir emocinis pagerėjimas. Spėjau įsitikinti, kad rezultatą lemia darbas – jei įdedi daug pastangų, gali nuversti kalnus.

Nuo stiklinės iki auksinės

– Gal prisimenate savo pirmąsias varžybas?

– Jos vyko Panevėžyje, buvau gal šešiolikos. Tąkart tarp naujokų laimėjau trečią vietą. Bet labiausiai man įstrigo taurė – tai buvo tiesiog stiklinė, ant kurios užklijuotas lipdukas su varžybų pavadinimu ir rezultatu. Kažkas panašaus į brendžio stiklinę. Kai dabar palyginu pirmą ir naujausią taures, matyti akivaizdus skirtumas. Tai man visada primena, kad gyvenime tikslo reikia siekti palaipsniui ir kad nieko nėra duodama iš karto. Būtina nuosekliai ir sunkiai dirbti. Juk ir mano paties rezultatai iš pradžių nebuvo geri, bet mokiausi iš savo klaidų. Štai per pirmąjį savo Europos čempionatą, kai patekau į suaugusiųjų rinktinę, pralaimėjau jau pirmą kovą. Nieko nepadarysi. Aš manau, kad svarbiausia – procesas, kuriuo mėgaujuosi.

– Kas be uošvio ir trenerio V.Silvaško jums padėjo tobulėti?

– Pirmuosius žingsnius padėjo žengti Darius Glodenis. Jis Klaipėdoje irgi turi savo karatė klubą "Tensho". Pats kitus mokyti pradėjau studijų metais. Jeigu būčiau tik sportininkas, nebūtų taip įdomu. Man, kaip karatė mokytojui, nėra nieko smagiau nei matyti fiziškai ir psichologiškai tobulėjančius auklėtinius. Tuos pokyčius pastebi ir jų tėvai. Turime profesionalių trenerių komandą, stengiamės mokyti taip, kad vaikai norėtų sportuoti ne tik dėl rezultato, o stiprėtų ir fiziškai, ir dvasiškai. Be to, norisi, kad auklėtiniai, kuriuos augini, mokai ir atiduodi visą save, liktų komandos dalimi. Tai atspindi bendrą klubo strategiją ir lygį.

– "Shodan" – privatus sporto klubas. Pavyksta iš to uždirbti?

– Taip, gali pragyventi. Juolab kad dabartinė miesto valdžia palaiko sportininkus, atsirado sportininkų krepšelis, iš kurio gauname finansavimą, vežame vaikus į stovyklas, apmokame keliones į varžybas.