Aukštalipius įvertino prabangia dovana

Aukštyn kabarotis neteko

Neseniai Manfredas su kolegomis grįžo iš Suomijos, kur teko darbuotis nestandartiniame objekte.

Aukštalipiai iš Lietuvos turėjo pakeisti tinklą vadinamajame vertikaliame oro tunelyje – įrenginyje, kuris skirtas žmonėms sklandyti.

"Lindome į tą tunelį ir turėjome atnaujinti tinklą, ant kurio stovi žmonės, nes jis jau buvo išsitampęs. Tai tokios savotiškos grindys iš metalinių trosų. Ištrauki vieną trosą ir į jo vietą iš karto statai naują. Užduotis nesunki, sugaišome vos dvi dienas. Būna daug sudėtingesnių darbų, tačiau tai buvo visiškai nauja ir netikėta. Dirbome ne aukštyje, o grindų lygyje, tik tiek, kad po tuo tinklu dar į kokių 8 m gylį driekiasi duobė", – pasakojo pašnekovas.

Būtent pro šį tinklą į maždaug 10–12 aukščio tunelį pučiamas stiprus oro srautas.

"Kad būtų lengviau įsivaizduoti – įjungti keturi lėktuvo varikliai, tie propeleriai sukasi ir galingas vėjo srautas iš apačios per tinklą patenka į vamzdį. Vėjo pasipriešinimui naudojamas žmogaus kūnas yra iškeliamas į viršų ir taip sukuriamas sklandymo pojūtis", – aiškino Manfredas.

Sklandyti – be parašiuto

Toks oro tunelis – technologiškai sudėtingas įrenginys. Labai stiprus oro srautas – vėjo greitis gali siekti iki 250 km/h – sukuria laisvojo kritimo efektą, lyg šokant su parašiutu.

Žmogus šiame įrenginyje gali sklęsti be jokios papildomos įrangos, savo kūno padėtimi valdyti judėjimą tiek horizontaliai, tiek vertikaliai bei atlikti įvairius triukus.

Be to, parašiutininkai teisingos kūno pozicijos laisvo kritimo metu mokosi valandų valandas, o vėjo tunelis leidžia tobulinti skrydžio įgūdžius net nešokus parašiutu.

Teigiama, kad dvi minutės skrydžio gali prilygti penkiems šuoliams parašiutu iš 3 km aukščio.

Šio įrenginio ištakos siejamos su 1979-aisiais, kai išradėjas Jeanas St. Germainas, sukūręs pirmąjį pramoginį vėjo tunelį, įrodė, kad stipri vėjo srovė į orą gali pakelti ir žmogų.

Prieš tai ši technologija daugiausia buvo naudojama išbandant lėktuvų aerodinamines savybes. Ilgainiui vertikalaus vėjo tunelio technologija gerokai patobulėjo.

Šiandien sukurta daugybė skirtingų vertikalaus vėjo tunelių rūšių. Jie gali būti tiek atviri, tiek uždari, skirti sporto varžyboms, įvairiems pasirodymams renginių metų, taip pat – kariuomenės pratybomis ir pan.

Dviejų minučių mažoka

Šiandien vėjo tunelis – itin populiari pramoga visame pasaulyje, jų skaičiuojama daugiau nei 150.

Paskraidyti tokiame tunelyje panūdę mūsų šalies gyventojai anksčiau arčiausiai turėdavo vykti į Latviją arba Lenkiją, o šią savaitę šis įrenginys pradėjo veikti ir Vilniuje.

Pramogą, kurią Lietuvoje pirmieji išbandė žinomi žmonės, galėjo sau leisti ir Suomijoje dirbusių lietuvių aukštalipių komanda.

"Kai pabaigėme darbus, užsakovai pasiūlė išbandyti tinklą ir "praskristi". Aišku, kad sutikome. Tai nepigi pramoga, už porą minučių tektų sumokėti 60 eurų, tad tokių pinigų tikrai būtų gaila. O mums teko prabanga paskraidyti turbūt net po 10 minučių", – pasakojo M.Laurišonis.

Pašnekovas patvirtino, kad pojūčiai labai panašūs kaip šokant su parašiutu.

"Tik tiek, kad šokdamas su parašiutu matai vaizdą, o ten matai vėją ir stiklą, sklandai to vamzdžio viduje. Tai išties labai smagi pramoga, todėl dviejų minučių mažoka", – šyptelėjo klaipėdietis.

Lietuvoje tokia dviejų minučių atrakcija kainuoja apie 50 eurų.

Namie nėra kur pasireikšti

Devintus metus aukštalipiu dirbančiam M.Laurišoniui tenka važinėtis po visą pasaulį ir įgyvendinti netikėčiausius užsakovų lūkesčius.

Kaip labiausiai įstrigusius darbus klaipėdietis mini Roterdamo (Olandija) tilto bei pasaulio futbolo čempionatui Brazilijoje skirto stadiono projektus.

"Roterdamo tilto 30-mečio proga ant jo laikančių trosų kabinome vėliavėles. Tai buvo išties nelengva, reikėjo dirbti 130 m aukštyje. O Brazilijoje ant stadiono montavome specialią membraną, kad jis atrodytų kaip futbolo kamuolys. Tada šioje šalyje praleidome net tris mėnesius", – prisiminė pašnekovas.

Patirtį Suomijoje Manfredas taip pat įvardija kaip vieną įdomesnių.

"Lietuvoje darbai įvairuoja nuo medžių genėjimo iki pastatų griovimo. Tiesą sakant, nėra kur labai pasireikšti. Tenka plauti ir langus, tačiau stengiuosi nuo tokių darbų išsukti – labai jau nuobodu", – šypsojosi klaipėdietis.