Biurokratų cinizmo liūnas

Garbaus amžiaus klaipėdiečiai sutuoktiniai Ala ir Georgijus Merkulovai tebevarsto teismų duris siekdami atgauti sąžiningai uždirbtą pensiją. Daugiau nei dešimtmetį šie Lietuvos piliečiai grimzta biurokratų cinizmo liūne negalėdami atgauti tai, kas jiems priklauso pagal šalies Konstituciją.

Žiauri patyčia

Du pasiligoję garbaus amžiaus žmonės tarsi kokie nusikaltėliai šią savaitę vėl stoviniavo prie Klaipėdos apygardos administracinio teismo pastato, laukdami dar vieno savo bylos svarstymo. Tai vyksta jau pastaruosius 11 metų.

72-ejų Ala ir ketveriais metais vyresnis jos vyras Georgijus kantriai siekia įrodyti šalies biurokratams, kad jie turi teisę gauti sąžiningai uždirbtą pensiją.

Sužinojęs, kad Lietuvoje jo uždirbti pinigai jam nebepriklauso, G.Merkulovas dėl patirto šoko virto gyvu šešėliu. Sunku ir suvokti, kas palaiko šio žmogaus gyvastį.
Žmona – kiek tvirtesnė, bet ir jos jėgos senka.

Prieš 16 metų pora buvo laikinai išvykusi gyventi į Ukrainą ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus pensiją gavo ten.
Tačiau kai vėl grįžo į Lietuvą, paaiškėjo, kad čia uždirbta lietuviška pensija jiems jau nežinia kodėl nebepriklauso.

"Mes niekada neatsisakėme Lietuvos Respublikos pilietybės, gyvendami Ukrainoje, balsavome ir rinkdavome Lietuvos valdžią. Tačiau, kai grįžome čia, paaiškėjo, kad mūsų uždirbtos lietuviškos pensijos mums nebepriklauso. Tai kas gi mes tokie esame, ar ne Lietuvos piliečiai?" – apmaudo neslėpė A.Merkulova.

Istorinėje tėvynėje nepritapo

Merkulovai Klaipėdoje apsigyveno 1960-aisiais. Vyras 38 metus plaukė į jūrą, o jo žmona dirbo galvaninių elementų gamykloje "Sirijus".

Kadangi darbas buvo kenksmingas, moteris į pensiją išėjo būdama 50 metų – 1992-aisiais. Po metų į pensiją išėjo ir vyras.

Dar po kelerių metų porą pasiekė žinia, kad Ukrainoje sunkiai serga Georgijaus mama, todėl jie nusprendė išvykti ir paskutiniuosius jos gyvenimo metus praleisti kartu.

Pora susitvarkė formalumus dėl pensijų.
Tuo metu galiojo Lietuvos ir Ukrainos vyriausybių susitarimas "Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje".

Tai yra išvykusiems į Ukrainą gyventi Merkulovams pensijų mokėjimas Lietuvoje buvo nutrauktas ir jas pradėjo mokėti Ukraina.

Išvykdami klaipėdiečiai čia pardavė savo būstą, nes tikėjosi, kad gyvens Ukrainoje.

Nepraėjus nė metams, mirė Georgijaus mama, klaipėdiečiai istorinėje tėvynėje taip ir nepritapo, todėl nusprendė grįžti į Lietuvą. O 2003 m. į Lietuvą grįžusių klaipėdiečių laukė nemaloni žinia.

Paaiškėjo, kad buvusios lietuviškos pensijos Merkulovai nebegaus. Mat nuo 2002 m. vasario įsigaliojo nauja Lietuvos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, pagal kurią pensijų mokėjimą turi tęsti jas paskyrusi valstybė, tai yra Ukraina.

Kitaip tariant, Ala ir Georgijus turėjo gauti 21 JAV dolerio dydžio, maždaug 50 litų, ukrainietišką pensiją, vietoj keliasdešimt kartų didesnės jiems priklausančios lietuviškos.

Kova su vėjo malūnais

Pora sustabdė Ukrainos pensijų gavimą, nors lietuviškos sutuoktiniams niekas neketino sugrąžinti ir pradėjo ilgą kovą su biurokratais už savo konstitucines teises.
Šios nežmoniškos neteisybės kažkodėl nenori suvokti "Sodros" atstovai.

Jie teismuose jau 10 metų mosuoja "tarpvalstybiniais susitarimais", nors Lietuvos Konstitucijos 52 straipsnis liudija, jog "valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensiją", o 7 straipsnyje rašoma, kad "negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai".

Klaipėdos apygardos administraciniame teisme teisėjų kolegija vėl narpliojo šį Gordijo mazgą.
Merkulovai ir vėl prašė panaikinti "Sodros" sprendimą, kuriuo remiantis jiems neskiriama lietuviška pensija.

"Ko verti kažkokie kažkieno susitarimai, juk tie žmonės nuo 18 metų Lietuvoje dirbo ir čia uždirbo pensijas? Advokatas paskaičiavo, kad valstybė per tuos 13 metų jiems nesumokėjo beveik penktadalio milijono litų sąžiningai uždirbtų pinigų. Dabar svarbiausia, kad jiems atkurtų, kas priklauso, kad jie bent tuos paskutinius metus oriai pagyventų", – tvirtino poros bičiulė Liudmila, atlydėjusi Merkulovus į teismą.