Būti mama – sunkus darbas

„Kartais pasvajoju, kad tada, kai užauginsiu vaikus, leisiuosi į kelionę aplink pasaulį“, – atvirauja keturias našlaites apsiėmusi auginti jauna klaipėdietė Aleksandra Ivanenko. Likimas šiai moteriai nepagailėjo išbandymų, bet nepalaužė. Po vyro žūties ji išliko tvirta ir sugebėjo rasti jėgų viena auginti priglaustus vaikus.

Tikėjo gražia ateitimi

Prieš šešerius metus, kai A.Ivanenko paskutines dienas laukėsi pirmagimio, keturios dukromis vadinamos mergaitės dar buvo mažos. Tai buvo laikas, kai mergina buvo neseniai ištekėjusi.

Pasaulis jai atrodė šviesus ir giedras. Abu su sutuoktiniu Olegu ketino auginti globotines ir savo pačių vaikelį.

Vyriausioji Jekaterina tada buvo 15-os, Erika – 10-ies, Auksė – 8-erių, o Kamila – tik 6-erių. Mergaitės labai greitai pradėjo vadinti Aleksandrą mama, o Olegą – tėčiu.
Netrukus porai gimė sūnelis, kurį jie pavadino Leonidu.

Buvo nelengva, bet draugiška ir mylinti šeima, rodėsi, gyvens ilgai ir laimingai. Prieš pusantrų metų įvyko tragedija. Olegas žuvo.

Aleksandra liko viena su penkiais vaikais. Iškilo sunkiai atsakomas klausimas: kaip išlikti tvirtai, nepalūžti ir vis dar būti gera mama visiems vaikams, kurių jauna moteris neskirsto į savus ir svetimus.

Paauglystė – nelengvas metas

Nelaimė atsitiko tada, kai A.Ivanenko buvo neseniai pradėjusi mokytis siuvėjų mokykloje. Po tragedijos moteriai reikėjo susivokti, kaip gyventi toliau. Buvo minčių mesti mokslus ir vien dirbti, nes tapo akivaizdu, kad tik ji viena turės išlaikyti šeimą.

Tačiau sulaukusi pagalbos iš stačiatikių bažnyčios bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų našle tapusi jauna moteris atsitiesė ir net nesvarstė galimybės atsisakyti globoti paimtų mergaičių.

„Žinoma, šeima yra šeima, visko būna. Ir pasibarame, ir tvirtą žodį tenka tarti. Juo labiau dabar, kai dukros įžengė į sunkų paauglystės tarpsnį. Nesu tobula mama. Kartais mergaitės klausia, kodėl aš ėmiausi jas auginti. Joms tiesiog smalsu. Tai labai natūralu, dukros tampa asmenybėmis. Šiuo metu joms didelę įtaką daro draugai. Žinau, kad vieną dieną mergaitės tiesiog padėkos ir išeis kurti savo gyvenimo. Truputį bijau to laiko, bet tai neišvengiama, – atviravo A.Ivanenko. – Nėra lengva. Būti mama labai rimtas ir atsakingas darbas. Matyt, man taip lemta. Kad ir kokį gyvenimą turi, tenka įveikti vienokius ar kitokius sunkumus. Man teko šitie. Niekada nesigailėjau, kad apsisprendžiau našlaitėms tapti mama, bet būna sunkių momentų. Ypač dabar, kai jos visos paauglės. Kartais mergaičių reikalavimai yra neįgyvendinami, kartais jos prašo to, ko negaliu leisti, bet ir argumentuoti kodėl – sunku. Mokausi iš kitų mamų.“

Gyvena kartu su muzika

Dabar kartu su A.Ivanenko gyvena trys mergaitės. Vyresnioji Jekaterina jau pilnametė. Ji ruošiasi tapti buhaltere ir gyvena savarankiškai.

Kamila Muzikos mokykloje mokosi skambinti fortepijonu, Erika griežia, Auksė groja gitara. Kartą mergaitės surengė koncertą senelio jubiliejui, tada jos visos ne tik parodė, ką moka groti, bet ir drauge atliko muzikos kūrinį.

Motinos dienos išvakarėse visos šeimos merginos šventė dar vieną joms brangią dieną – Tarptautinę džiazo dieną. Šiam stiliui neabejingos visos šeimos dailiosios lyties atstovės. Mažoji Kamila net laimėjo konkurse statulėlę.

Kai mama pasakoja, kokios skirtingos yra dukros, ką labiausiai mėgsta, kas sekasi labiau, o kas mažiau, tampa aišku, kad tai yra tikra šeima ir niekas to negalėtų pakeisti.
„Man visi vaikai vienodai savi, nejaučiu skirtumo. Žinoma, mergaitės kalba apie savo biologinę šeimą, juk jos turi dar kelis brolius ir seseris, kurie augo su jų tėčiu. Jos bendrauja ir su močiute, savo mamos mama. Močiutė jau garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, todėl dažniau mergaitės ją aplanko“, – pasakojo jauna moteris.

Nuolaidų nesuteikia

A.Ivanenko verčiasi nelengvai, būstą tenka nuomoti, laimė, padeda cerkvė.

Visa gaunama parama šiai mamai yra vienam globojamam vaikui skiriama pinigų suma.

Tačiau jokių nuolaidų mokant už Muzikos mokyklą ar būrelius šeima negauna.

Ir prieš įvykusią nelaimę, bandydami stoti į eilę socialiniam būstui gauti, sutuoktiniai prieš kelerius metus teisme turėjo įrodinėti, kad mergaitės yra jų šeimos narės. Tąkart atsirado įvairių biurokratinių kliūčių. Vėliau žuvo A.Ivanenko vyras. Šeima iki šiol neturi nuosavo būsto.

„Kokia prasmė prašyti valdiško buto. Jau visai netrukus mergaitės taps suaugusios, išsilakstys“, – tikino moteris.

Darbai, rūpesčiai namuose, baigiami mokslai – visa tai atima pernelyg daug laiko ir jėgų, kad vieniša mama dar mintų valdiškų namų slenksčius.

Dažniau globoja giminaičius

A.Ivanenko yra viena iš nedaugelio klaipėdiečių, apsisprendusių auginti tėvų netekusius vaikus. Mergaičių mama mirusi, o tėvai jų gyvenime nedalyvauja.

„Ši moteris yra kukli, santūri, bet sykiu neužsisklendžia savyje, noriai bendrauja. Bandome jai padėti patarimais. Mūsų tarnybos specialistės, kurios bendrauja su šeima, yra itin patenkintos vaikų priežiūra. Tai yra tikras stebuklas, kad našlaitės rado tokią puikią šeimą, kur yra mylimos. Mes labai džiaugiamės, kad ji nepalūžo po vyro žūties“, – gyrė jauną moterį Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Gražina Aurylienė.