Dėl svajonės pasiryžęs ir badauti

Plojo ir italai

– Dalyvavote Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Ar paprasta buvo į jas patekti?

– 15 mėnesių stengiausi gauti bilietą į olimpiados atidarymą. Gavau patį pigiausią bilietą, brangesnio pirkti negalėjau. Už brangiausią žaidynių bilietą į vyrų krepšinio finalines varžybas sumokėjau 300 svarų, pigiausias – į tinklinio varžybas kainavo 10 svarų. Ne visi bilietai būdavo išpirkti, likdavo brangiausi. Todėl stengdavausi pirkti pigiausią bilietą ir pereiti į geresnes vietas. Likus minutei iki olimpiados atidarymo pradžios Marakanos stadione nusileidau iš tolimiausios tribūnos iki vidurio. Renginį stebėjau su Italijos sirgalių delegacija. Kai Lietuvos sportininkai įžengė į stadioną ir pasigirdo Lietuvos vardas, pasididžiavimas užliejo širdį, staugiau iš visų jėgų. Tikrai žinau, kad manęs niekas negirdėjo, tačiau dvi dešimtys šalia sėdinčių italų plojo man.

– Kai žmonės klausia, kur ir kokia yra jūsų tėvynė, kaip ją apibūdinate?

– Sakau, kad tai yra maža Šiaurės Rytų Europos valstybė, turinti labai senas krepšinio tradicijas. Amerikiečiams ypatingą įspūdį padaro ir nuostabą sukelia mano minimas faktas, kad 2004 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse mūsų šalies rinktinė nugalėjo JAV. Dažniausiai jie netiki, tad tenka pasitelkti internetą ir jiems tai įrodyti.

– Kokių pamokų patyrėte stebėdamas didžiausius pasaulio sporto renginius, iš kurių turėtų mokytis mūsų šalies sporto vadybininkai?

– Manau, mums būtų verta pasimokyti iš sporto daryti ne tik komandų varžytuves, bet ir spektaklį, didelį šou žiūrovams. Vis dar nemokame iš sporto daryti verslo. Toronte mačiau, kaip puikiai organizuotas žmonių aptarnavimas. Jiems patiems nereikia eiti į barą, baro darbuotojai į salę atneša visko, ko žiūrovai užsisako. Be to, per ilgąją pertrauką aikštelėje pasirodo ne tik šokėjos, pristatoma kurios nors tautos ar šalies kultūra. Sakykime, tos, kuri tą dieną mini savo valstybės šventę. Taip žmonės supažindinami su kitomis kultūromis. Mūsų mieste ši pertrauka būtų puiki proga pasirodyti jauniesiems šokėjams. Žodžiu, galima būtų daug ką sugalvoti.

Taupė kiekvieną centą

– Ar sudėtinga gauti nebrangius bilietus į didžiuosius sporto renginius?

– Olimpiadoje ir kitose didžiosiose sporto arenose visada dirba bilietų perpardavinėtojai. Tai yra visiškai legali veikla, nes policininkai tokiems žmonėms nieko nesako. Visas būrys tokių perpardavinėtojų nuperka bilietus, kai tik jie pradedami parduoti. Jie susišluoja bilietus geriausiose vietose už geriausią kainą, o varžybų dieną nuo pat ryto prie arenos lūkuriuoja pirkėjų. Aišku, kasose bilietų jau nebėra, perpardavėjai siūlo juos keliais šimtais dolerių didesne kaina. Kuo arčiau varžybų pradžia, tuo labiau kaina krenta. Paskutinę sekundę galima įsigyti bilietą net pigiau už realiąją jo vertę. Perpardavinėtojai tarpusavyje yra solidarūs ir vienas kitam konkurencijos nesudaro.

– Kas finansavo jūsų keliones į olimpines žaidynes, kitas didžiausias varžybas bei koncertus?

– Studijas universitete baigiau pora metų vėliau nei mano bendramoksliai. Po kiekvieno kurso imdavau akademines atostogas, metus padirbėdavau, užsidirbdavau kitų metų mokslams, nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando. Baigęs universitetą įsidarbinau viešbutyje. Atsisakydavau pietų kavinėse, savo išeigines perleisdavau kolegoms, dirbau per šventes, likdavau po darbo, taupiau kiekvieną centą. Neretai pažįstami manęs klausdavo, kodėl taip elgiuosi, o kai pasakydavau, jog turiu svajonę nuvykti į Rio, išgirsdavau pagyrų. Toks esu, kai užsibrėžiu pasiekti kokį tikslą, darau viską, kad svajonė taptų realybe. Taip  pat atkakliai siekiau susitikti su garsiuoju Toronto "Raptors" klubo prezidentu ponu Masai Ujiri.

Susitikti su įžymybe

– Kodėl jums buvo taip svarbu susitikti su šiuo žmogumi?

– Kelionę į Kanadą bei Jungtines Amerikos Valstijas pradėjau planuoti 2016 m. spalį. Jau seniai svajojau pamatyti NBA virtuvę, jos varžybas, o važiuodamas į Torontą turėjau svajonę susitikti su garsiuoju Toronto "Raptors" klubo prezidentu M.Ujiri. Tai labai žinomas žmogus, jis – buvęs krepšininkas, tiesa, žaidęs ne aukščiausio lygio Europos komandose Belgijoje, Danijoje, Švedijoje. Baigęs sportininko karjerą jis vieną NBA komandos generalinį direktorių įtikino leisti jam padirbėti komandoje. Porą metų dirbo be atlygio. Dabar jis – garsaus klubo prezidentas. Tai mane įkvėpė bandyti su juo susitikti. Pagalvojau, kad norėčiau pakartoti jo kelią.