Didžioji fotografo nuodėmė – makaronai

Blogus komentarus trina

– Visada rengiatės tamsiai?

– Sakoma, žmonės, kurie rengiasi juodai, gyvena spalvingą gyvenimą. Tai kam jiems dar "ryškintis"?

– Turbūt ne visi praeiviai apsidžiaugia, kai netikėtai juos "prigaunate"?

– Visaip būna, kartais merginos specialiai suka ratus aplink senamiestį, kad tik patektų į kadrą. Bet jeigu manęs paprašo, kad ištrinčiau nuotrauką, iškart taip ir padarau. Pašalinu ir blogus komentarus.

– Ar paaiškina, dėl kokių priežasčių?

– Negerai jautėsi tą dieną, nepatinka sau nuotraukoje arba nori nuslėpti, kad lankėsi Klaipėdoje. Man svarbiausia, kad žmonės gerai jaustųsi. Noriu pakelti ūpą, o ne sukompromituoti.

– Nebijote įsivelti į teisinius ginčus dėl asmens teisės į atvaizdą?

– Man atrodo, kad viešoje vietoje galima fotografuoti viską. Daugiausia problemų būna dėl nepilnamečių, jų "negaudau". Nors jaunos merginos labiausiai iš visų trokšta patekti į kadrą, pasipuošia, ryškiai pasidažo. Paprastai fotografuoju įvairaus amžiaus žmones. Galima sakyti, tai lėmė, kad vyresni klaipėdiečiai tapo stilingesni.

– Biržos tiltas dabar – tikras mados podiumas. Visada fotografuojate toje pačioje vietoje?

– Visi manęs klausia, kodėl to nedarau kitur. Juk menas vienoje vietoje padaryti vis ką nors naujo – tokia mano užduotis. Esu bandęs vaikščioti po senamiestį, bet man pačiam tai pasirodė nepriimtina, pasijutau kaip paparacas. Dabar tiesiog sėdžiu, laukiu, o srautas nuolat juda. Nors vienas filosofas yra pasakęs, kad judėjimo nėra, viskas vyksta kadrais.

Įamžins visus draugus

– Kokių keisčiausių kadrų yra jūsų archyve?

– Pastebiu, kad žmonės labai dažnai krenta nuo Biržos tilto laiptų. Per dieną atsiranda bent trys tokie nelaimėliai. Gal laiptai slidūs, o gal susijaudina, kad yra fotografuojami.

– O kalbant apie išvaizdą?

– Praeina vis daugiau modelių, tiek vaikinų, tiek merginų. Dominuoja įvairūs akcentai: skrybėlės, akiniai, barzdos, akiniai. Pats kuriu futuristinius akinius idėjinėms fotosesijoms. Neseniai pradėjau fotografuoti įdomių žmonių portretus, pavyzdžiui, Klaipėdos dramos teatro aktorius, krepšininkus. Šis darbas labai skiriasi nuo mados fotografavimo, toks jausmas, tarsi braučiausi į žmogaus vidų. Vienus fotografuoti labai lengva, su kitais reikia daugiau padirbėti, pabendrauti, prajuokinti, gerai nuteikti. Taigi, viena įranga be fotografo yra bevertė. Turiu seną svajonę – įamžinti visus savo feisbuko draugus, dabar jų yra apie 5 tūkst. Tikiu, kad ateityje taip ir nutiks. Artimiausiu metu planuoju surengti pačių įdomiausių portretų parodą.

– Kaip reaguojate, kai save suradę žmonės vagia nuotraukas iš jūsų puslapio?

– Dėl jų tai ir darau. Anksčiau kiekvieną nuotrauką pažymėdavau savo logotipu, dabar neapkraunu žmonių papildomais darbais. Tiesiog įteikiu jiems dovaną.

Pagarsėjęs salto meistras

– Kaip apskritai susidomėjote fotografija?

– Buvau gatvės akrobatas savamokslis, pasirodydavau per varžybas su krepšinio šokėjų grupe "Leader dance". Dabar truputį treniruoju merginas, iš devynių keturias išmokiau daryti salto. Taip susipažinau su savo žmona Aušra ir prieš dvejus metus vedžiau. Tiesa, jau tada ne tik šokdavau, bet ir fotografuodavau, filmuodavau šokėjas.

– Buvote vienintelis vyras tarp merginų. Ar nesijautėte nejaukiai?

– Tikrai ne. Man patinka būti tarp moterų. Apskritai geriausiai jaučiuosi ten, kur daug žmonių. Bendravimas man visada buvo pirmoje vietoje. Džiaugiuosi, kad fotografuodamas madą kasdien susipažįstu su daug įdomių asmenybių.

– Ar įmanoma krepšinio varžybas kaskart nufotografuoti skirtingai?

– Įmanoma. Stengiuosi tai daryti kitaip, interpretuoti. Kai kurie kimba dėl filtrų. Bet aš nefotografuoju laikraščiui, darau tai savo malonumui. Kas gali kritikuoti menininko kūrybą? Kiekvienas kuria skirtingai, ir kritikai čia visiškai ne vieta.

Pirma praktika – vestuvėse

– Kokių žmonių nefotografuotumėte?

– Nuotraukos turi būti estetiškos. Rūkančių, rodančių nešvankybes, gal "treninguotų" ar apsirengusių nederančiais drabužiais. Juk mano tikslas – ne pašiepti ar užfiksuoti kvailystes, o parodyti, kokie gražūs yra klaipėdiečiai.

– Niekur nesimokėte fotografijos?

– Ne. Bet taip sakyti tas pats, kas teigti "nesimokei bendrauti su žmonėmis". Tu tiesiog tobulėji tai darydamas. Prisiminiau savo fotoaparato įsigijimo istoriją. Buvo sesers vestuvės, tais laikais fotografo paslaugos atsieidavo labai brangiai. Neatsimenu, kiek tiksliai kainavo, bet už tą sumą galėjai įpirkti neseniai pasirodžiusį veidrodinį fotoaparatą. Taip ir atsitiko. Ir sesuo džiaugėsi rezultatu, galėjo visiškai atsipalaiduoti prieš savą žmogų.

– Vis dar fotografuojate vestuves?

– Tik pažįstamų. Sulaukiu daug prašymų, bet nenoriu lįsti į šią nišą.

– Kodėl? Juk apsimoka.

– Negalvoju apie tai. Yra ir kitų būdų užsidirbti. Įvairūs renginiai, rengiu asmenines fotosesijas. Tas pats miesto mados fotografavimas labiau hobis ir malonumas, tikrai ne pragyvenimo šaltinis.