Didžioji laidų vedėjo H. Vaitiekūno meilė

Ką slepia ir ko bijo žinomas televizijos laidų vedėjas Henrikas Vaitiekūnas? Net sovietmečiu šio žmogaus nesugebėjo pažaboti jokie valstybiniai spaudos ar kinematografijos komitetai. Jį žiūrovas pamilo dar tuomet, kai jis plaukų džiovintuvu matavo automobilių greitį viename iš Vilniaus prospektų, gatvėje mėgino parduoti šautuvą ar krėtė kitus pokštus televizijoje. Tačiau dabar žurnalistikos paslapčių studentus mokantis dėstytojas mįslingai prasitaria, kad jis nepataria jaunuolių norui rinktis šią profesiją.

Paskaitose – ir statybininkai

– Ko Henrikas Vaitiekūnas moko savo studentus?

– Dvejus metus dėstau paskaitas Vilniaus Gedimino technikos universitete, o ketverius – Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Dėstau žurnalistiką, viešuosius ryšius. Mano paskaitos skirtos komunikacijos specialistams, tačiau aš didžiuojuosi, kad į jas ateina ir statybininkai, architektai ar geografai. Aš juokauju, kad juos mokau sujungti du nesujungiamus dalykus. Šiais laikais protingas žmogus į žurnalistiką neis. Praėjo tas Baltijos kelio laikas, kai visi tikėjo žiniasklaida. Žurnalistika šiandien yra tinkamai neapmokama, o protingas žmogus ja netiki.

– Kodėl taip atsitiko?

– Visi puola tikinti, kad šiais laikais viršų ima internetas. Aš tai pripažįstu, tačiau laikraštis ir internetas turi būti skirtingi dalykai. Internete skaitomos antraštės, o laikraštyje turi būti gvildenami gilesni dalykai. Ir aš laukiu, kada atsiras koks nors žurnalas ar laikraštis, kurio skaityti aš mielai skubėsiu kiekvieną vakarą į namus. Nors priklausomybė nuo žinių srauto egzistuoja. Man nuolat reikia informacijos. Jautiesi lyg neparūkęs, jei kelias valandas nepanaršei internete. Lyg ir viskas būtų gerai. Bet tai tik informacijos srautas, o man reikia analitikos, rimtos žurnalistikos. Bet rimtam žurnalistui už jo darbą nesumokama.

Rašo vadovėlį

– Nebeliko tikėjimo šia profesija?

– Aš, kaip praktikas, mokau studentus sujungti du nesujungiamus dalykus. Tačiau taip nėra, kad dėstytojas žinotų daugiau už savo studentus, kai turime tokias šiuolaikines technologijas. Jis žino tiek pat, tik studentas neturi gyvenimiškos patirties, kad mokėtų sujungti tam tikrus dalykus ir daryti išvadas. Praktikas visuomet pasakys tai, ko nėra vadovėlyje. Aš rašau vadovėlį, bet tai daugiau panašu į iškarpų dėliojimą į krūveles.

Norėčiau jame sudėti žinias apie neurolingvistinį programavimą, žinias apie senąją ir naująją žurnalistiką. Jame turėtų būti ir tam tikros citatos, tačiau aš net nežinau, iš kur jas paėmęs esu, tad jei tokį vadovėlį nuneščiau į Švietimo ir mokslo ministeriją, mane išvytų. Aš sugalvojau, kad tokį vadovėlį galbūt galėtų išleisti kokia nors leidykla, jis turėtų vadintis labai paprastai – "Netikras vadovėlis norintiems išmokti gražiai rašyti". Esu turbūt vienintelis žinomesnis televizijos žmogus, dar neparašęs kokios nors knygos – apie save, apie kitus ar apie maistą.

– O visi išmoksta taip gražiai rašyti?

– Ne. Ne visi. Neišmoks tie, kurie nesupranta vieno anekdoto, kuriuo pradedu vieną savo paskaitų, pavadintų "Žydiškos sėkmės paslaptys". Studentai gali pasirinkti patys dalyvauti paskaitoje ar ne. O anekdotas labai paprastas. Žydas eina keliu ir randa ant kelio gulinčią piniginę. Paima ją, o piniginė pilna pinigų. Žydas perskaičiuoja pinigus ir sako: trūksta.

H.Vaitiekūno kaina – 18 mln. litų

– Studentams anekdotų pilnos paskaitos turėtų atrodyti neįkainojamos?

– Aš tiksliai žinau, kiek H.Vaitiekūnas kainuoja. Ogi 18 mln. litų. Tiek galima gauti, jei būčiau auksinis. Lietuvos banko muziejuje yra tokios svarstyklės, kur pagal žmogaus svorį galima apskaičiuoti jo vertę, jei jis būtų iš aukso. Kainą galima apskaičiuoti ir baltarusiškais rubliais. Skaičius būtų labai įspūdingas. Aš mokau studentus, kad reikia eiti į muziejus. Kiekvieną dieną reikia sužinoti ką nors naujo.

– Kokia žinia vis dar traukia akį?

– Tokia, kurios aš dar nežinau.

– Ar žiūrite skandalingąją televizijos realybės laidą "24 valandos"?

– Aš apie tokias laidas kalbuosi su savo studentais. Kol kaime yra bobutės ir diedukai, tokias laidas dar žiūrės. Tai paremta labai paprastu dalyku. Kai dar gyvenau bendrabutyje ir kaimynas imdavo mušti savo žmoną, aš saviškei iš karto savaime tapdavau geresnis. Lietuvaičiai gyvena taip. Žiūrėdami laidas, pasakojančias, kaip diedukas užmušė bobutę, džiaugiasi, kad jų vyrai tokie geri, nors ir nuolat girti. Tai vadinu šviesesnio rytojaus troškimu.

– Ar pačiam teko kurti tokius siužetus?

– Taip, esu pažeidęs žurnalistinę etiką. Buvo užduotis išsiaiškinti, kodėl benamiai geria odekoloną prie kioskų. Nuvažiavus kurti siužeto, niekas su manimi nekalbėjo, kol nedaviau penkių litų. Tačiau pasitaiko ir televizijoje tokių žurnalistų, kurie preciziškai dirba, idealiai žino, kur padėti kablelius. Žiūri tokį reportažą ir neįdomu. O taip yra todėl, kad tokių reportažų autoriai anekdoto apie žydą nesuprastų. Tai reiškia, kad vieniems Dievas davė, o kitiems – ne.

– Ar egzistuoja dora žurnalistika?

– Dora žurnalistika yra tas pats, kas dora politika. Nėra tokios sąvokos. Žurnalistika niekada nebuvo dora ir nebus. Šiek tiek pameluoti visuomet tenka. Man yra tekę vieną semestrą dėstyti paskaitas apie juodąsias viešųjų ryšių technologijas. Tačiau egzistuoja įvairūs ryšiai – balti, geltoni ir žali.

Gimtadienio nešvenčia

– Ar šį pirmadienį minėsite 65-ąjį gimtadienį?

– Aš gimtadienių nešvenčiu. Anoks čia jubiliejus. Kai sukako 50 metų, va tai jau jubiliejus buvo. O dabar man tik vos vos virš penkiasdešimties. Aš švęsiu rugsėjo 1-ąją. Man tai bus mielesnė šventė.

– Šiais metais minime Baltijos kelio 25-ąsias metines. Ar pamenate, kur tuo metu teko būti?

– Aš kaip visuomet ką nors filmavau tuo metu. Į atmintį įsirėžė ir kitas faktas. Teko išgyventi labai juokingą nutikimą, kai pirmą kartą į dangų buvo pakelta trispalvė Gedimino bokšte. Niekas net ir nepastebėjo, kad nė vienas operatorius nenufilmavo vėliavos pakėlimo momento. Tiesiog teko laukti kelias valandas, kol vėliavą pakels. Operatoriai net nespėjo to užfiksuoti, o į eterį pateko sumontuoti kadrai. Viename vėliava dar nepakelta, o kitame – ji jau plevėsuoja.

Tačiau tuo momentu, kai visi susigraudinę stebėjo šį istorinį faktą, tuomet dar mažametė mano dukra Ieva rėžė tokią frazę, kad man teko raudonuoti. Vos pakilus vėliavai į dangų, nuščiuvusioje Katedros aikštėje penkiametė Ievutė garsiai išrėžė, kad senoji, sovietinė, Lietuvos vėliava buvo gražesnė nei trispalvė. Gerai, kad aplinkiniai tinkamai suprato vaikišką repliką.

Meilė gražioms kojoms

– Garsėjate lakiomis frazėmis apie daliąją lytį. Ar meilė gražioms kojoms gimė dar tais laikais, kai teko dirbti Klaipėdos kojinių fabrike?

– Taip, iki šiol dailias kojas aš pastebiu. O mano biografijoje iš tiesų buvo toks faktas, kai teko dirbti kojinių fabrike. Mano tėvas anuomet vadovavo prekybos bazei Klaipėdoje. Įtakingas žmogus buvo. Man pirmais metais po vidurinės mokyklos baigimo nepavyko įstoti toliau mokytis. Tėvas surado darbą kartono fabrike. Tačiau vadinamojoje laboratorijoje aš dirbau lygiai tris dienas. Nuobodu buvo. Tėvas pasakė, kad daugiau man darbo neieškos, tad aš įsidarbinau kroviku kojinių fabrike. Jis sovietmečiu buvo įsikūręs tame pastate, kur dabar yra Klaipėdos apylinkės teismas.

Tačiau kai pasklido gandas, kad kroviku dirba prekybos bazės direktoriaus sūnus, mane tuojau pat paaukštino ir paskyrė į tiekimo skyrių. Teko važinėti į Maskvą, pargabenti staklėms adatų, kitų detalių. Jaunas aštuoniolikmetis turėjo parvežti tokius dalykus, kurie anuomet buvo gaunami tik už dešras ir labai brangius gėrimus. Bet man tai pavykdavo. Tereikėjo mokėti kalbėti su žmonėmis, na, gal šiek tiek kai kur pameluoti. Argi tai ne žurnalistika? Tačiau visuomet traukinyje svajodavau, kad į Maskvą kada nors važiuosiu kaip žurnalistas.

Mėgsta vaikščioti nuogas

– Yra toks biografijos faktas, kuris vis dar slepiamas nuo visuomenės?

– Tik kai kam gal nėra žinoma, kad aš nesu gimęs Klaipėdoje, nors visi mane laiko tikru klaipėdiečiu. Neseniai tai sužinojęs Žilvinas Žvagulis riebiai nusikeikė, pasakęs, kad jis mane laikė tikru klaipėdiečiu. Aš gimiau Panevėžyje ir tik trijų mėnesių buvau atvežtas į Klaipėdą.

– Ji ir liko didžiąja meile?

– Taip. Aš kaifuoju nuo šio miesto. Pajutau, ką reiškia būti tikru klaipėdiečiu. Uostamiestyje praleidau visą vasarą ir negaliu atsistebėti, kaip šis miestas prašviesėjo. Gal kas nors atsimena, kaip jis atrodė sovietmečiu – pilkas ir apdulkėjęs, nykus miestas, be kultūros. Mano žmona Marytė nėra Klaipėdos aistruolė, ji tikra vilnietė. Tad ir tenka gyventi "per du miestus", tačiau tai nėra blogai. Esame vedę 35 metus, tad kartais vos spėjus atsisukti į žmoną, ji sako jau žinanti, ką aš pasakysiu. Tačiau buvo vienas atvejis prieš kelias savaites, kai mano žmona neįminė mano užduoto klausimo, ką aš dėviu. Žmona žino, kad kai labai karšta, aš mėgstu po namus vaikščioti nuogas. Skambina ji man į Klaipėdą ir klausia, kaip aš, pasiteiravo, ar esu visai nuogas. Atsakiau, kad ne. Niekaip negalėjo atspėti tad, ką aš dėviu. Ryšėjau juostelę ant riešo su užrašu "Aš myliu Klaipėdą".

Vizitinė kortelė

Henrikas Vaitiekūnas gimė 1949 m. rugpjūčio 25 d.
1967 m. baigė 5-ąją vidurinę mokyklą.
Vilniaus universitete studijavo 17 metų, studijos baigtos 2000 m., kai jau buvo universiteto dėstytoju.
Pirmoji publikacija – straipsnis laikraštyje "Tarybinė Klaipėda" (1966 m.).
Nuo 1978 m. pradėjo darbą televizijoje.
Įvairiose televizijose sukūrė 17 autorinių laidų.
1979 m. balandžio 21 d. susituokė su žmona Maryte.
1980 m. liepos 22 d. gimė dukra Ieva.
Nuo 2012 m. LRT veda informacinę aktualijų laidą "Laba diena, Lietuva".