Iš direktorės posto – į nežinią

Tryliktąja Metų klaipėdiete tapusi Aldona Kerpytė savo noru atsisakė Kretingos rajono savivaldybės M.Valančiaus viešosios bibliotekos direktorės posto ir kartu su broliais pranciškonais ėmėsi kurti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Pati ne kartą įveikusi sunkią ligą moteris suprato, kad jos pašaukimas – padėti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

Gyvena viršvalandžius

– Kaip jūs sužinojote apie savo ligą?

– 2000-aisiais pradėjau rytais jausti nuovargį, lyg ir niekas neskaudėjo, bet trūko jėgų, viską darydavau per prievartą, buvo neįdomu ir neprasminga. Pagalvojau, kad kažkas gyvenime turėtų keistis, bet neturėjau nė mažiausio supratimo kaip. Gal ir pas gydytoją nebūčiau nuėjusi, bet pas pažįstamą gydytoją lydėjau savo draugės giminaitę. Pasitikrinau ir pati. Gydytojos žodžiai buvo kategoriški, – niekur nebegaliu važiuoti, turiu gultis operacijai. Išsiprašiau trims dienoms. Netrukus po operacijos išgirdau nuosprendį – vėžys. Tada supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė, bet ne tokių permainų norėjau.

– Kokia yra jūsų patirtis gydantis?

– Šiemet švenčiu 15 metų savo viršvalandžių. Jei tada kas būtų man pasakęs, kad po tiek metų teiksiu pagalbą onkologiniams ligoniams, būčiau nepatikėjusi. Tada man pačiai reikėjo pagalbos. Patyriau operacijas, narkozes, chemoterapijas. Po dvejų metų vėžys grįžo, bet jau pasirinko kitą kūno vietą. Ir vėl operacijos, vėl chemoterapijos. Tada atrodė, kad jau viskas, nebeišliksiu.

– Kas jums padėjo nepalūžti?

– Antrą tokią pat diagnozę, ko gero, išgyvenau dar sunkiau nei pirmąją. Padėjo tikėjimas. Tada supratau, kad Dievas kiekvienam yra sudaręs planą. Dažnai žmonės mano, jog yra reikšmingi ir drąsūs, kol turi pinigų, užima pareigas, bet kai viso to netenka, kur dingsta toji vertė? Gyvenimas pamokė, kieno atžvilgiu turi atrasti savo vertę, kad pats save gerbtum, neprarastum savo orumo ir nesudėtum vilčių į visiškai laikinas gyvenimo vertybes. Prieš porą metų liga dar kartą grįžo. Išgyvenau remisiją, pasigydžiau ir vėl gyvenu. Aš ne pati įveikiau vėžį. Tai padariau drauge su gydytojais, Dievo pagalba. Kas manęs laukia ateityje, kiek būsiu sveika, aš nežinau. Kaskart esu pasiruošusi ir gyventi, ir žengti žingsnį į amžinybę. Turime mokytis įaugti į amžinybę, kad mirtis nebūtų baisi, kaip pralaimėjimas, bausmė ar atpildas už kažką.

Liga nėra bausmė

– Dažnas susirgęs galvoja apie ligos priežastis. Ką jūs apie tai manote?

– Rytų filosofija besidomintys ar ją išpažįstantys žmonės mąsto kiek kitaip nei mes, krikščionys. Pasak jų, liga parodo, kad susirgusysis dar nepadarė išvadų, gyveno neteisingai. Bet į mūsų Onkologijos centrą ateina ir visiški sveikuoliai. Jie būna labiausiai pasimetę todėl, kad gyveno tik teisingai, ir, nepaisant to, susirgo. Liga nėra Dievo bausmė. Tokia yra aplinka, genetika ar gyvenimo būdas. Tiesiog taip atsitinka. Žmogus nėra pats sau dievas, taip mąstyti tėra iliuzija. Kančia kartais gali suteikti žmogui labai daug prasmės, nes būdamas joje žmogus keičiasi, bręsta.

– Bet žmonės į centrą turbūt ateina ne filosofinių klausimų vedami. Ko jie ieško Onkologijos centre?

– Jie ateina paguodos. Dalis jų iš proto kraustosi dėl ateities, visiškai pamiršdami gyventi šiandien. Kas bus ateityje, niekas nežino. Iš mūsų gyvenimo yra išstumtas mirties, kaip natūralaus dalyko, suvokimas. Juk mūsų močiutės apie mirtį visiškai ramiai kalbėdavo, pasirūpindavo įkapėmis, net karstą nusipirkdavo. Dabar žmonės yra išstūmę vienintelį garantuotą gyvenime dalyką – faktą, kad visi mirsime. Mūsų tikslas yra padėti susirgusiems žmonėms ieškoti naujo gyvenimo kelio, suprasti, kad su ta liga ne viskas pasibaigia. Akivaizdu, kad pasveikti lengviau sekasi tiems, kas ieško naujos gyvenimo prasmės.

Niekas iš viršaus nenurodinėja

– O jums pačiai ar nebuvo gaila palikti mėgstamą darbą Kretingos bibliotekoje, kuriai vadovavote?

– Žinoma, buvo, dirbau ten 25 metus, susigyvenau su žmonėmis. Išėjau neturėdama jokių garantijų. Nežinojau, kiek gausiu atlyginimo, nebuvau tikra dėl savo sveikatos. Kol kas dėl šio apsisprendimo nesigailėjau. Žinau, kad bibliotekoje gali dirbti kiti puikūs, tą darbą išmanantys žmonės, o čia – viskas nauja. Pagalvojau, kad šis kelias, ko gero, yra mano pašaukimas, įrašytas į mano kūną.

– Kuo ypatingas jūsų vadovaujamas centras?

– Lietuvoje ir Baltijos valstybėse kito tokio centro kol kas nėra. Labai džiaugiamės, kad neturime jokių nurodymų iš viršaus. Orientuojamės į žmonių poreikius, į draugiškus ryšius, kad tai nebūtų valdiški namai. Nežadame stebuklų, čia nėra medicinos. Mes teikiame dvasinę, psichologinę pagalbą, sukuriame santykius, kurie pakelia žmogų iš nevilties. Žmonės ateina labai išsigandę, visko bijodami ir nežinodami, ką daryti. Nedirbame su tais, kurie to nenori, neagituojame ir neraginame nė vieno. Kiekvienas žmogus ieško savo kelių. Čia ne autoservisas, čia niekas nespaudžia jokių mygtukų, nereguliuoja, viską turi pats daryti savo mintyse, pasaulėžiūroje ir širdyje.

– Kokie žmonės pasibeldžia į Onkologijos centro duris? Ką jie čia veikia?

– Ateina žmonės, kurie pasveiko prieš dešimtį metų, bet negali įveikti savo baimės. Ateina sergančiųjų artimieji, nes jiems ne mažiau sunku nei ligoniams. Dirbame su vaikais, kurių tėvai serga. Paprastai suaugusieji juos mano saugantys nuo streso, bet vaikai vis tiek sužino apie tėvų ligą ir labai skaudžiai išgyvena, o kartais net įsitikina, kad liga tėvus užklupo dėl jų kaltės. Sergantiesiems labai svarbu sužinoti, kaip gyvena kiti, turintys tą pačią ligą. Išsikalbėti, atsigauti. Čia veikia savipagalbos grupelės, meditacijos, rankdarbių, bandome atverti žmonėms jų kūrybines galias, apie kurias jie patys nenutuokia, galima pasikalbėti su vienuoliais, vyksta įvairios terapijos. Turėsime kirpyklėlę, padėsime susitvarkyti plaukus, pamokysime, kaip pasidažyti, kai nebėra antakių, pasirinkti peruką. Pas mus dirba psichologai, muzikos terapeutai, šokių mokytojai.